Pokalbis su Aleksandr Ratiy

Pokalbis su Aleksandr Ratiy

Tarptautinio Kauno kino festivalio nuotrauka

Tarptautinį Kauno kino festivalį aplankė ir menininkas iš Ukrainos Aleksandr Ratiy. Trumpametražis filmas „Sugrįžimai“ sužavėjo festivalio žiūrovus ir privertė kitaip pasižiūrėti į situaciją Donetsko mieste. Po filmo kalbėjomės su režisieriumi.

Filmo istorija dėstoma lyg romane. Yra prologas, dėstymas ir epilogas. Kodėl būtent tokią kompoziciją pasirinkote?

Filmas – tai istorija ir nieko daugiau. Istorija turi būti įdomi ir įtraukianti, o jos trukmė priklauso nuo pasakotojo įgūdžių. Tarkime, susėdate kartu su draugais ir pradedate kalbėtis. Kažkas pradeda pasakoti istoriją apie tai, kaip ryte ėjo nusipirkti pieno. Kiekvienoje kompanijoje yra žmogus, kuris net tokią banaliausią istoriją pasakos taip, kad klausytojai neteks žado. Tokią istoriją galima papasakoti per penkias minutes arba viską apipynus detalėmis ištęsti iki valandos. Viskas priklauso nuo pasakotojo įgūdžių. O filmo padalijimas įvyko atsitiktinai, nes istorija netelpa į dramaturgijos rėmus ir todėl, manau, reikėjo kažkaip žiūrovo dėmesį perjungti nuo vienos istorijos dalies prie kitos.

Istorija autobiografinė. Kaip šis filmas padėjo atskleisti asmeninį identitetą?

Vieta, kurioje gimiau, veikė mano asmenybę. Tai neginčityna. Visi mes turėjome vaikystę, kurioje viskas prasidėjo ir iš kur viskas išsivystė. Vaikystės patirtis labai stipri. Visi turime tam tikrą bagažą, įspūdžius, atsineštus iš jos. Ir kai augame tie įspūdžiai formuoja mus kaip asmenybes. Pavyzdžiui, kaip kvadratiniai arbūzai, kuriuos augina japonai. Arbūzas pasodinamas kvadratinėje dežėje ir augdamas pakeičia savo prigimtinę formą. Filmas ir yra apie tai. Aplinka daro didelę įtaką asmenybės susiformavimui ir tai gerai atskleidžia filmo scena apie gamyklą. Miestas filme taip suprojektuotas, kad iš bet kurios pusės gamykla būtų gerai matoma. Miesto žmonių gyvenimai priklausomi nuo gamyklos ir gamykla formuoja jų būties tėkmę.

Koks gyvenimas Donetske? Žiūrint filmą atrodo, kad jaunas žmogus dūsta tame mieste. Jūs išvažiavote. Manote, išvykti gali tik jauni žmonės, nes vyresnioji karta nemato tikslo?

Ne visi jauni žmonės nori išvažiuoti. Vaikystėje galvojau, kad noriu mokytis universitete. Taip išėjo, kad vėliau aš mokiausi Donetsko universitete techninius mokslus. Turėjau viską, ko man reikia, kad ten įstočiau. Tik po kiek laiko prisiminiau, jog vaikystėje to norėjau. Toje aplinkoje, kurioje augau, niekas nesimokė universitete ir niekas negalėjo man papasakoti apie tai, tą mintį man pakišti. Bėgant laikui tapau režisieriumi. Universitete išmokau struktūrizuoti savo gebėjimus, tačiau neišmokau iš aplinkinio pasaulio semtis informacijos ir pateikti ją ant lapo popieriaus arba filmo lentos – tai atsinešiau iš anksčiau.

Menininkai vienodai jaučią aplinkinį pasaulį. Jie semiasi iš jo kūrybinio peno. Skiriasi tik pajautimo lygis. Viskas priklauso nuo to jausmo lygio ir nuo mokėjimo jį perteikti. Kelio pradžioje aš negalvojau, jog išvažiuosiu. Kam to reikia? Turėjau darbą, gaudavau uždarbį. Kai gyvenime pakyli laiptais aukščiau, apsižvalgai ir supranti: „O Dieve, kaip aš galėjau čia gyventi? Kaip aš galėjau bendrauti su šiais žmonėmis, miegoti su šita mergina ir t.t.?“

Mano motina gyvena Donetske ir aš ją suprantu. Tėvai ten gyveno 30 metų. Jos ryšys su miestu yra daug stipresnis nei mano. Miesto gamykla tapo stipria priežastimi – ji lyg magnetas traukia visus aplink save ir niekada nepaleidžia. Dauguma vyresniųjų nesupranta politinės situacijos ir nori, kad Putinas „išgelbėtų“ juos, bet mano senelė, kuriai dabar 75-eri, viską supranta ir vis tiek ten gyvena. Senesni medžiai turi gilesnes šaknis.

Ar šį filmą galima laikyti duokle Donbaso visuomenei? Visos Ukrainos ar net viso pasaulio visuomenei?

Tai tik istorija, o aš jos pasakotojas. Ne visada žinome, kodėl pasakojame  vieną  ar kitą istoriją. Kai tavyje gimsta istorija, ji prašosi būti išleista. Tada jau kritikai, žurnalistai gali sakyti, kas jų manymu, tai buvo. Mano tikslas – tiesiog papasakoti. Jei jūs to regiono nepažinojote ir pasižiūrėję filmą susidarėte apie jį nuomonę – negatyvią ar pozityvią – tai aš savo darbą atlikau.

Kaip jaučiatės dėl to, jog žiūrovai po filmo peržiūros gali pakeisti savo požiūrį į įvykius Ukrainoje?

Kai žmogus neturi asmeninės patirties, jis nelabai gali suprasti. Tai lyg stebėti ugnį ir ją pažinti nusideginant. Patirtys skirtingos. Viliuosi, kad po filmo žmonės įvykius supras truputį geriau nei prieš tai. Viliuosi, kad filmas bent truputį palies širdį.

Kalbėjosi: Deimantė Lenktytė, Ugnė Česnavičiūtė

Laiškai Maksui (rež. Eric Baudelaire, 2014)

Laiškai Maksui (rež. Eric Baudelaire, 2014)

Aplinkinis pasaulis nutildomas. Tie keli garsai, pasiekiantys žiūrovo ausis, telieka tik kaip jo būties, realumo įrodymas; tarsi draperija natiurmorte, kurio centre – mintys, nutūpusios ant popieriaus lapų, siunčiamos dėl politinių aplinkybių nenuspėjamai vingiuota Paryžius – Suchumis kryptimi.

Letters_to_Max_01_72DPI_1000PX_large

Filmas „Laiškai Maksui“ – tai galimybė leistis į kinematografišką pažintinę kelionę po Abchazijos – valstybės, įstrigusios savo de facto realybėje, egzistuojančios tik 8 šalims pasaulyje (iš kurių 2 – taip pat nėra pripažintos) – sostinę. Prieš žiūrovo akis iškyla laiko monumentais virtę karo liudininkai: tankai, snaudžiantys šalikelėse, pabėgelių apleisti namai, kurių sienos yra virtusios jau kitokios gyvybės formos – augalų – gyvenamąja vieta ir apie orą skrodusius sprogmenis priekaištingai primenantys skylėti pastatai. Tiesa, vienas kitą keičiantys beveik nebylūs vaizdai tarsi patys yra susikoncentravę į jų rėmuose ištariamus žodžius – atsakymus į laiškus. Būtent jie įprasmina tai, kas matoma ekrane.

„Laiškai Maksui“ – itin įdomi dokumentikos žanro variacija, kurios esmė – besivystantis dialogas tarp režisieriaus iš Prancūzijos Eric Boudelaire ir buvusio Abchazijos užsienio reikalų ministro Maxim Gvinjia. Pradžioje kiek nedrąsūs klausimai lėtai išsiplėtoja į samprotavimus apie karą, laiką, šiuolaikines valstybės ir valstybingumo sąvokas. Taip su Maksu labiau susipažįsta ir pats žiūrovas, kurio pasąmonėje diplomato žodžiai galimai formuoja ir visos Abchazijos tautos bruožus.

Ką reiškia gyventi nepripažintoje šalyje, kurios realybė kertasi su viso pasaulio realybėmis? Su kokiomis mintimis šie žmonės atsikelia ir užmiega? „Gyvenu vaizduotėje“ – prisipažįsta Maksas. Be jos gyventi Abchazijoje būtų žymiai sunkiau – įžvelgti šviesią ateitį stebint su karo paliktomis pastatų šukėmis žaidžiančius vaikus ar pastebėti galimybes sukurti naują šalies veidą. Tačiau panašu, kad prie to priprantama – galbūt taip pat, kaip ir prie paties karo. „Išgyvenome ne tam, kad pripažintų ar nepripažintų.“

Nors dūlėjimo veikiami apleisti pastatai mena ką kita, Abchazijos negalima laikyti sustingusio laiko žeme. Kažkur tarp griuvėsių egzistuoja ir kasdienybė, rutina, besitęsiantys žmonių gyvenimai, kuriuose jo tėkmė juntama ir matoma. Laukimo etapas – kiek tikslesnis šiuolaikinės situacijos šalyje apibūdinimas. Laiko sąvoka filme yra itin reikšminga – ypač bandant prakalbinti, išgirsti šalį, kurioje praeitis, ateitis ir dabartis yra taip glaudžiai susijusios.

Pasivaikščiojimas po pelėsiais ir kerpėmis apaugusius aukštus, kadaise didingais buvusius, Abchazijos mūrus ir galimybė pažvelgti į šalį iš vidaus, už ką norisi ištarti ačiū režisieriui. Nestatiška kamera ir tikri laiškai, jungiantys du žmones – filme yra išsaugota dokumentinė realybė, kuri neišgąsdina. Priešingai – kažkur viduje galima pajusti įsižiebiantį norą aplankyti šalį ir išsgirsti jos vaiduoklių pasakas dar kartą. Jau gyvai.

Autorė: Rūta Pužaitė

Stebuklai (rež. Alice Rohrwacher, 2014)

Stebuklai (rež. Alice Rohrwacher, 2014)

Kaip suprantame stebuklus savo gyvenimuose? Ar dažnai matome ir atpažįstame juos? Gal viskas slypi paprasčiausiuose dalykuose? O galbūt stebuklai netinka kasdienybei? Filmas „Stebuklai“ – apie paprastus, bet ypatingus ir žavinčius dalykus.

le-meraviglie

Nuošalioje vietoje įsikūrusi gausi šeima užsiima bitininkyste. Jauna mergina, kurios pastangomis visas ūkis yra išlaikomas, nusprendžia dalyvauti konkurse, kurio pagrindinis prizas yra nemenka pinigų suma. Ne visi šeimos nariai sutinka paremti jos sprendimą. Nepaisant to, jauna mergina neatsisako šios minties, kurią dar labiau palaiko į jų namus atvykęs jaunas pagalbininkas iš Vokietijos.

Pagrindinę ir įdomiausią filmo veikėją Dželsominą galima pristatyti kaip darbščią, į paauglystės amžių įžengiančią, merginą. Būdama vyriausia ir labiausiai tėvo vertinama dukra, ji neturi galimybės siekti savų tikslų ir svajonių, nes viskas jau yra nuspręsta už ją. Neturėdama tokios vaikystės, kokią turi jos seserys, ji išmano savo šeimos verslą ir į kai kurias situacijas reaguoja su priekaištingu žvilgsniu akyse. Visgi priekaištų Dželsomina savo veiksmais neparodo, jie kupini vidinės ramybės ir meilės. Kartais atrodo, kad ši vidinė ramybė atsirado per ilgus darbo su bitėmis metus ir nors Dželsomina neturėjo galimybės pasirinkti savo gyvenimo kelio, bitininkystė jai teikia malonumo ir ji į tai žiūri atsakingai.

Nuo pat pirmųjų filmo kadrų galima pastebėti merginos kiek priekaištingą žvilgsnį seserų link. Būdama vyriausia ji įpareigota rūpintis šeima, tačiau tuo pat metu ji praranda galimybę būti nerūpestinga pati. Iš savęs nereikalaudama nieko, ji pagalbos kreipiasi į jaunesnę seserį, tačiau ne sunkiems darbams, o priešingai, ji nebyliai prašo jos džiaugtis savo vaikyste. Vis tik atvykus naujam, ne ką vyresniam už Dželsominą vaikinui, jos kasdienis gyvenimas kiek pasikeičia. Tėvas seniai svajojęs turėti sūnų, o ne keturias dukteris, nustumia vyresnėlės dominavimą šeimos versle kiek į šalį, tikėdamasis, jog naujasis vaikinas išpildys jo seną troškimą. Tačiau vietoj to, jog Dželsomina pultų neapkęsti naujo darbininko ar maištauti prieš tėvą, ji pradeda mokyti jaunuolį ir su juo atranda ryšį.

Italų režisierė pasakoja paprastą, tačiau ypatingą istoriją apie jaunos merginos santykį su tėvais, seserimis ir jaunu atvykėliu. Ši drama sujungia tai, kas yra pasakyta, matoma, girdima ir tai, kas vyksta kiekvieno charakterio viduje. Filmas „Stebuklai“ leidžia kiekvienam žiūrovui surasti Tą pažinimo stebuklą.

Autorė: Deimantė Petrutytė

Žydroji banga (rež. Zeynep Dadak, Merve Kayan, 2013)

Žydroji banga (rež. Zeynep Dadak, Merve Kayan, 2013)

Edukacinės moksleivių programos dalyvių atsiliepimai

Šis turkų režisieriaus Zeynep Dadak filmas, rodytas 2014 m. Tarptautiniame Kauno Kino Festivalyje, buvo vienas nedaugelio kūrinių, vaizduojančių paauglystės laikotarpio problemas. Gal dėl to simpatija šiam filmui yra tokia didelė. Pasirinkta aktuali tema yra vystoma paprastai, nuoširdžiai ir todėl žiūrovai netrunka ją pamilti.

20141317_1

Istorijos centre – aukštesniųjų klasių moksleivė, savarankiška drąsi mergina, vardu Deniz. Ji yra įsimylėjusi savo mokytoją ir stengiasi gauti jo palankumą, tačiau meilės romanu šis pasakojimas neapsiriboja – gvildenamos ir šeimos, vertybių, politinės padėties temos. Rodomos pagrindinės herojės pastangos laviruoti tarp draugų rengiamų vakarėlių, mažosios sesutės rūpinimosi, būsimų studijų, savo romantinių simpatijų, pagalbos mamai ir prisitaikymo prie nestabilios situacijos savam mieste.

Veiksmas vyksta Turkijoje,  rodoma daug miesto vaizdų, vaizduojami žmonių santykiai. Visa tai pateikiama meniškai – operatoriaus darbas, montažas ir viso filmo metu skambanti nuostabi turkų liaudies muzikos elementų kupina, bet kartu ir šiuolaikiška muzika, kuria pakilią nuotaiką ir vienas kitą papildo. Rekomenduočiau peržiūrėti šį filmą patiems paaugliams. Galbūt jis suteiks įkvėpimo nenuleisti rankų ir toliau stengtis kurti šviesią savo ateitį .

Autorė: Greta Vainauskaitė

Labai patikęs Zeynep Dadak filmas, kuris mintyse tikrai persekios ir po filmo. Puikiai išpildytas filmas, perteikiantis tikrą Turkijos ir artimųjų rytų gyventojų mentalitetą. Siužetas ganėtinai aiškus. Aukštinamos šalies kultūrinės vertybės. Praktiškai nejuntama Vakarų įtaka. Personažai skirtingi, bet kartu ir panašūs. Juos vienija bendras gyvenimo būdas. Bene labiausiai įstrigusi detalė – muzikinis takelis. Turkiškas ritmas su indie roko priedais. Tai užpildo filmo momentus. Man, kaip jaunam kino stebėtojui yra suprantamos jaunų žmonių gyvenimo peripetijos,  dėl to įdomu, kaip juos pateikia režisieriai savo filmuose.

Autorius: Justas Vonžodas

Elgesio taisyklės (rež. Jean-François Caissy, 2014)

Elgesio taisyklės (rež. Jean-François Caissy, 2014)

Antrasis kanadiečių režisieriaus Jean-François Caissy filmas „Elgesio taisyklės“ nei patvirtina, nei paneigia suformuotus stereotipus apie paauglius. Režisierius šiuo filmu rodo jaunų žmonių gyvenimo nuotrupas, leisdamas žiūrovui suformuoti savo nuomonę apie jų patiriamas problemas.

20141001_2_IMG_FIX_700x700

Mokiniai, peržengę autoritetitetinę hierarchinę mokyklos sistemos ribą, kalbasi su mokytojais ir socialiniais darbuotojais apie savo poelgius, kurie nėra racionalūs ar juo labiau pateisinami. Jie kalba apie patyčias, tarpusavio provokacijas, marihuanos rūkymą ar pamokų trugdymą. Šie mokiniai per mokyklos darbuotojų užduodamus savikritiškus klausimus turi galimybę pamatyti situaciją iš tų pozicijos, prieš kuriuos smurtiniai veiksmai yra nukreipti. Mokinius kalbėti ir atsiverti skatina už kameros girdima frazė: „Aš viską žinau“. Jiems nebėra tikslo slėpti tai, kas ir taip jau paviešinta. Kiekvienam mokiniui kalbant ir stebint, analizuojant kontrastą tarp pasakytų žodžių ir emocijų, kurios atsispindi kiekvieno veide, galima stebėtis, kaip noriai ir atvirai jie dalinasi savo mintimis. Kartais matome, jog jie dvejoja ir mėgina išsisukti bei tam tikras temas apeiti. Nors galime nuspėti, kad patys mokyklos darbuotojai vertina moksleivių elgesį neigiamai, tačiau nuomonė nėra primetama. Taip režisierius tarsi leidžia kiekvienam žiūrovui vertinti mokinių elgesį iš savo pozicijos.

Visame filme yra rodomos paauglių gyvenimo ištraukos. Jų elgesys mokykloje ir jų pomėgiai. Režisierius pateikdamas skirtingas istorijas, kurias girdime iš skirtingų moksleivių lūpų, parodo ir skirtingus jų laisvalaikio užsiėmimus: nuo ilgų distancijų bėgimo ar akrobatikos užsiėmimų iki sniego motociklų ir pavojingų mašinų lenktynių. Šie pomėgiai atskleidžia jaunuolių besiformuojantį požiūrį į gyvenimą. Kyla klausimas, ar ekstremalūs pomėgiai padeda nenuobodžiauti, pamiršti gyvenimo rūpesčius ar tiesiog taip elgiamasi dėl noro maištauti.

Režisierius Jean-François Caissy statiškų vaizdų pagalba leidžia žiūrovui atsidurti stebėtojo vietoje, leidžia pačiam dalyvauti filmo istorijose susidarant subjektyvią nuomonę apie nagrinėjamas problemas. Filmas vaizduoja maištavimą prieš visuomenės normas, kuris paradoksaliai labai normalus rodomų paauglių brendimo tarpsnyje ir visgi jų problemų rimtumas neturėtų būti laikomas normaliu. Tą ir bando žiūrovams perduoti „Elgesio taisyklės“.

Autorė: Deimantė Petrutytė