Piramidos vaiduoklis (rež. Andreas Koefoed)

Piramidos vaiduoklis (rež. Andreas Koefoed)

Kinematografinis palimpsestas

Piramidos vaiduoklis

Režisierius Andreas Koefoed sukūrė giesmę miestui-palimpsestui, kurio kūnas buvo daugelį kartų perrašomas. Piramida, švedų kalnakasių gyvenvietė, tapusi tarybiniu utopiniu projektu, dabar virto tylos ir vienatvės bažnyčia. Ją prakalbinti ėmėsi danų grupė „Efterklang“, leidusi vėl suskambėti mediniams grindiniams, džergžti angliakasių vagonėliams, šiurenti ligos istorijoms. Bet šis filmas – ne vien apie miesto balsus. Ir ši muzika – visai ne briuitistinė. Daniškas žodis efterklang reiškia aidus, prisiminimus. Grupės muzikantai leidosi į kelionę po miesto istoriją ir po legendą. Jų vedliais tapo senukas Aleksandras Ivanovičius ir religingas gidas Vadimas. Pirmasis paskolino savo balsą šlovingajai tarybinei Piramidai. Triukšmingoje Maskvoje jis skundžiasi tyla, tarškina senas kinojuostas ir kalba, kalba, kalba. Vadimas žiūri pro langą į žuvėdrų ir lapių atsiimtą šventąją Piramidą. Už ją galima tik tylėti, gal dar puse lūpų užsiminti apie serafimus ar baltuosius lokius.

Katedra, šventovė – šie žodžiai filme nuskamba ne kartą. Gal būtent šią atsiskyrėlišką šventumo aurą ir norėjo patirti „Efterklang“ muzikantai? Režisierius nesistengia paaiškinti, ko trys sužvarbę ir išsigandę danai ieškojo šioje Arkties vandenyno saloje. Garsų? Tokių garsų galima rasti ir arčiau Berlyno. Įkvėpimo? Galbūt. Ir visgi atrodo, kad to įkvėpimo šaltinis – ne pati Piramida, bet tikrumo jausmas, galimybė pažvelgti į apnuogintą kūnišką miestą pro suskilusį kasdieninio šurmulio lukštą. Kaip tik todėl filme skambančiose kompozicijose yra ne mechaniškai perkelti Piramidos garsai, bet beveik neatpažįstamas jų perdirbinys, paverčiantis miesto balsus ne visada pastebima perkusija. Nesvarbu, taria grupės vokalistas Casperas Clausenas, viskas, kas yra šiose kompozicijose yra vienaip ar kitaip susiję su ta kelione.

Jei „Efterklang“ muzikai tikrumo suteikia gyvų miesto garsų šešėliai, tai A. Koefoedo filmas šio tikrumo jausmo semiasi iš megėjiškos senojo Aleksandro kinokronikos. Neatsitiktinai pirmiausiai žiūrovas išvysta aptrintą kinoprojektorių ir ekranu paverstą beviltiškai tylų Aleksandro Ivanovičiaus kambarį, kurį po truputį užpildo „Efterklang“ garsai. Šio dešimtmečio Maskvą keičia skambanti praeito amžiaus aštunto dešimtmečio Piramida ir nebylūs šiandieninės Piramidos vaiduokliai. Bet jei garso takelyje dvi Piramidos griežtai atskirtos, ir tik vietomis muzika įsiveržia į apleistas gatves ar namus, paversdama kietai sukaltą, vietomis žiūrovui net sprangų filmą nostalgišku muzikiniu klipu, tai pačius vaizdus režisierius sklandžiai rimuoja, atrasdamas kino kroniką kartojančius motyvus, pozas, vietas. Besikartodami šie vaizdai perrašo vienas kitą, kurdami filmą-palimpsestą apie palimpsestišką miestą.

Autorė: Aistė Mišinytė

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: