Pokalbis su Arieliu Schweitzeriu

Pokalbis su Arieliu Schweitzeriu – „Cahiers du Cinema“ kino kritiku.

Arielis Schweitzeris nuo 2004-ųjų metų dirba vieno įtakingiausių ir seniausių Prancūzijos kino leidinių „Cahiers du Cinema“ kino kritiku. Remdamiesi laiko patikrintomis idėjomis ir žengdami koja kojon su kino kaita, „Cahiers du Cinema“ autoriai drąsiai gina išliekamąją vertę turintį kiną, bet vos tik pastebėję, kad originalumu stebinę režisieriai nustoja kūrę ir pradeda kartotis, nesibijo viešai juos pasmerkti. „Cahiers du Cinema“ – leidinys, kuris net jeigu šiandien ir nebeturi tokios kolosalios įtakos kino industrijos pasauliui, vis vien ir toliau pirmasis dalinasi savo įžvalgomis, taip padėdamas dedikuotiems kino mylėtojams atsirinkti ir atskirti gerą kiną nuo blogo kino.

Ariel Schweitzer

Kas yra „Cahiers du Cinema“ skaitytojas? Ar leidinys labiau skirtas kino industrijos profesionalams ar paprastiems skaitytojams?
Sakyčiau, kad tiek vieniems, tiek kitiems. Mes kreipiamės į žmones, kurie turi aistrą kinui. Kurie turi patirties, kurie turi žinių, kurie jaučiasi susieti su „Cahiers du Cinema“ istorija. Leidinys skirtas sinefilams, net būtų galima pasakyti – elitui. Nors aš ir neginu elitizmo idėjų, bet skaitytojas norėdamas pilnai suprasti „Cahiers du Cinema“ tekstus privalo turėti žinių apie kiną.

Ar „Cahiers du Cinema“ vis dar daro įtaką režisieriams, kino kūrybiniams procesams?
Šiandien jau nebeturime tokios įtakos, kokią turėjome seniau. „Cahiers du Cinema“ darė labai didelę įtaką prancūzų naujajai bangai penkiasdešimtaisiais ir politiniam kinui septyniasdešimtųjų pradžioje. Šiandien nėra kino kūrėjų, kurie sektų mūsų idėjas, kaip, kad buvo tais laikais.

Kaip Jūs kovojate su autorinio kino banalizavimu?
Mes labai stengiamės pasmerkti tai, ką vadiname „globaliniu autoriniu kinu“ bei „išorės radikalumą“ – radikalumą vardan radikalumo. Šiandien mes labai kritiškai žvelgiame į kai kuriuos kino kūrėjus, kurie mano, kad užtenka tik jų parašo. Kurie kuria pompastiškus filmus, kuriuose savotiškai šlovina savo stilistiką, savo režisūrinius sugebėjimus. Tačiau tokia estetika visiškai netarnauja prasmei. Kai kurie režisieriai yra visiškai sugadinti šio globalaus autorinio kino bei festivalių pasaulio. Jie patikėjo, kad jie yra tokie nuostabūs kūrėjai, kad jiems jau nebereikia stengtis, nebereikia kurti, ieškoti. Tai pats didžiausias pavojus kino kūrėjui.

Kinas nuolat kinta. Kaip „Cahiers du Cinema“ reaguoja į šiuos procesus?
Kaip jau sakiau, mes stengiamės keistis drauge su šiandienos kinu. Skiriam daug dėmesio hibridiniam kinui – tarpdisciplininiam kinui, pavyzdžiui kino ir video, kino ir fotografijos sintezei. Taipogi kreipiame dėmesį į technologinę kaitą, kas yra labai svarbu: skaitmeninė revoliucija – galimybė kurti filmus neturint jokio biudžeto, su maža skaitmenine kamera, montuojant filmą tiesiog namie. Skiriame daug dėmesio visos kino industrijos kaitai, kadangi tai ne tik techniniai pasikeitimai kino mene, tai taip pat yra ir visos platinimo sistemos kaita – galimybė platinti filmus internetu. Šie pasikeitimai absoliučiai keičia visą kino industriją.
Pavyzdžiui, penktajame dešimtmetyje pagrindinė „Cahiers du Cinema“ idėja buvo kamera-pieštukas (camera-stylo). Vienas iš įtakingiausių to laikmečio kritikų, Aleksandras Astruc‘as teigė, kad 16mm kino juosta suteiks kūrėjui nepriklausomybę nuo industrijos ir kardinaliai pakeis visą kino sferą. Filmuojant 16mm juostoje, kūrėjui nereikės būti priklausomam nuo kino industrijos, jis galės kurti filmus pats ir naudoti kamerą kaip pieštuką – savo patirtims „užrašyti“.
Aleksandras Astruc‘as apie tai šnekėjo 1948-aisiais. Negana to, anuomet jis teigė, kad jau po keleto metų žmonės galės eiti į viešąsias bibliotekas ir skolintis filmus taip, kaip skolinasi knygas. Nors tai ir nenutiko penktajame dešimtmetyje, bet tai galų gale tapo realybe aštuntajame dešimtmetyje atsiradus vaizdo kasetėms, DVD. Bet jo idėja dėl 16mm buvo pranašystė, suklydusi tik dėl 16mm kino juostos. Nors 16mm juosta ir buvo svarbi, bet ji tebuvo tarpinis žingsnis ir netapo dominuojančiu industrijos standartu. Tačiau tai tapo realybe šiandien, su skaitmenine kamera. Ne tik šiandien kamera yra pieštuko dydžio, ji kardinaliai pakeitė visą kino industriją. Tad šiandien mes dažnai prisimenam šį kritišką ir pranašišką Aleksandro Astruc‘o tekstą kaip šiandienos kino industrijos ir šiuolaikinio kino viziją.
Šias idėjas „Cahiers du Cinema“ stengiasi ginti ir šiandien. Taipogi, mes vis dar laikomės penktojo ir šeštojo dešimtmečio „Cahiers du Cinema“ idėjų apie autorinio kino teoriją, etikos ir estetikos, autoriaus dilemas.

Kaip kinas kis netolimoje ateityje? Kokius pasikeitimus Jūs numatote?
Labai sunku pranašauti, kadangi paskutiniojo tūkstantmečio pabaigoje visi šnekėjo apie kino mirtį. Pavyzdžiui Jean-Luc Godard‘as kalbėjo apie tai tiek savo interviu, tiek savo filmuose. Vyravo melancholija – „kinas merdėjo“.
Tačiau dabar kinas yra populiaresnis, nei buvo kada nors iki šiol. Ne tik, kad jis nemirė, bet nuolat tobulėja su skaitmeninės įrangos pagalba. Tad labai sunku nuspėti kas nutiks su kinu artimiausią dešimtmetį… Neabejotinai aišku yra tai, kad skaitmeninė revoliucija kardinaliai pakeis kino industriją ir, tikriausiai, filmų žiūrėjimas taps labai intymia veikla. Žmonės vis dažniau ir dažniau žiūrės filmus namuose, buitinėse erdvėse. Ėjimas į kino sales taps įvykiu, panašiu į šiandieninį ėjimą į operą ar muziejų. Kelionė į kino salę taps ceremonija. Manau, kad kino teatrai taps panašūs į muziejus, kurių užduotis bus palaikyti kino, kaip kolektyvinės patirties funkciją bei dokumentuoti ir saugoti kino istoriją. Kasdieniniame gyvenime žmonės žiūrės filmus savo namuose, kompiuterių pagalba. Negaliu pranašauti, bet jaučiu, kad artėja būtent tokie pagrindiniai pasikeitimai.

Galiausiai, kas turėtų būti aprašoma recenzijoje? Kas yra gera recenzija?
Manau, kad gera recenzija yra ta, kuri neapsiriboja pasakymu, kad filmas yra blogas ar geras. Gera recenzija paaiškina kodėl filmas buvo toks ar kitoks. O pagrindinis recenzijos tikslas – ginti ne tik kiną, bet kino idėją – specifinę kino idėją. Per filmo recenziją perduoti didesnę, bendrinę kino idėją. Vienas svarbiausių kino kritikų istorijoje turėjo šį sugebėjimą. Jis rašė konkrečiai apie kiną, bet kiekvienoje jo recenzijoje buvo juntama kino idėja – jo kino vizija. To žmogaus vardas buvo Andre Bazin‘as (vienas iš „Cahier du Cinema“ įkūrėjų).

Kalbino: Saulius Kovalskas

 

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: