Bestiariumas (rež. Denis Côté)

Bestiariumas (rež. Denis Côté)

Kino salėje stoja tyla. Neilgai trukus režisierius Denis Côté žiūrovui atverčia pirmuosius „Bestiariumo“ puslapius. Tylą lėtai drasko idiliški zoologijos sodo garsai, prižiūrėtojų žingsniai ir vėjas, toliau sklaidantis šios kinematografinės knygos puslapius. Gyvūnų kasdienybės pasakos čia pasakojamos tarptautine vaizdų, garsų ir žvilgsnio kalba, suprantama bet kuriai amžiaus grupei.

Bestiariumas

Nors pats režisierius savo filmuose vengia socialinių temų, sunku jų nepastebėti iš ekrano tiesiai į sielą smingančiose gyvūnų akyse, kurias neužilgo keičia jau užgesęs, iškamšos žvilgsnis. Tiesa, bet kokios užuominos kaip mat paneigiamos – filme nėra smurto ar žiauraus elgesio, tarp zoologijos sodo sienų tik žmonės ir gyvūnai; nei vieniems, nei kitiems nėra primetamos jokios kitos rolės, tik buvimas tuo, kuo jie yra. Galbūt būtent todėl, kad nėra jokių aktorių bei vaidybos filmas yra toks lengvas, neapkrautas sudėtingos psichologijos, realus ir estetiškas. Iš tiesų, „Bestiariumas“ labiau primena judančias fotografijas – būtent tokį įspūdį žiūrovui palieka įdomūs filmavimo kampai, spalvos, kompozicija ir monumentalūs, išbaigti vaizdai.

Vistik gyvūnai filme kalba daugiau nei patys zoologijos sode dirbantys žmonės. Išraiškingose, pro grotas į žiūrovą žvelgiančiose akyse slepiasi emocijos, tokios išgrynintos ir tikros. Žmonės, besisukinėjantys aplink, į nebylią gyvūnų jausmų kalbą teatsako tuščiais, kažkur tolyje pasiklydusiais žvilgsniais. Laisvės trokštanti gyvybė, įkalinta narvuose ir gyvybė, pati save įkalinusi monotoniškame, jau beveik mechanišku tapusiame darbe – sunku nepastebėti tokių ryškių zoologijos sodo gyventojų ir jo darbuotojų kontrastų. Tiesa, filme nėra jokių monologų, dialogų – nei gyvūnai, nei darbuotojai neprabyla filmams įprasta kalba. Apie savo būseną ir jausmus jie šnibžda garsais bei judesiais, įdomiai žaidžiančiais tylos akimirkose.

Stebint kaip į zoologijos sodo garsų visumą pamažu įsiterpia kiti žmonės, atėję stebėti gyvūnų, galvoje šmėsteli mintis, jog šis šou nesibaigs niekada. O ar galėtų? Zebras, įnirtingai spardantis savo narvą, riaumojantis liūtas, beždžionėlė, įsikniaubusi į pliušinį žaislą – visi kada nors taps dar vienomis iškamšomis, badomomis nesibaigiančių smalsių žvilgsnių. Tarsi amžinasis realybės šou, kuriame galima pelnyti žiūrovų simpatijų, tačiau realų nugalėtojų nėra. Tiesa, režisierius visai nesistengia filmui suteikti tokios prasmės, o pats tampa tuo „žiūrovu“, tyrėju, stebinčiu, analizuojančiu aplinką ir šios savo absurdiškumu įdomios vietos estetiką.

Filmas susideda iš daugybės kadrų, nesakančių žmogui, ką galvoti. Besikeičiantys gyvūnų vaizdai ilgainiui kiek pabosta, tačiau susimąsčius jie vėl atgyja. Ne veltui kiekvienas „Bestiariumą“ interpretuoja skirtingai, savaip – žiūrovui pagrindinė mintis yra palikta tarsi tuščia eilutė, skirta kilusias idėjas įsirašyti pačiam.

Autorė: Rūta Pužaitė

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: