Maat (rež. Romas Lileikis)

Maat (rež. Romas Lileikis)

„Po nakties manęs nebus, paryčiais prabils lietus, pasistiebs viršun kviečiai, kaip tie vaikai, kuriuos laikai po nakties…“

Maat

Romas Lileikis – lietuvių poetas, režisierius, senosios kartos atstovas, savo kūrybos kelią pradėjęs bardinėmis dainomis. Kartu su komozitoriumi Kipru Mašanausku įrašęs ne vieną dainą, išleidęs kelis apdovanojimus gavusį albumą „Requiem“, šiais metais pristatė ir bendrą kinematografinį projektą – dokumentinį filmą itin neįprastu pavadinimu „Maat“.

Egiptiečių kultūroje Maat – tai saulės dievo Ra dukra ir išminties dievo Toto žmona. Alegoriškai Maat – tai visuma, apimanti pasaulio tiesos ir teisingumo esmę. Gamtos ir žmogaus santykis, tam tikros etinės ir moralinės normos, nusakančios šios būties vyksmą ir veiksmą. Tai mums suprantama realybė. Kaip ir kiekvienas darbas ar meno kūrinys šis dokumentinis filmas taip pat yra bandymas įamžinti save, savo matomą pasaulį. Tai lyg paties Romo dainos žodžiai apie nebuvimą ir išėjimą. Juodai balti vaizdai lyg jau istorija tapusi kronika. Ir iš tikrųjų, mums matomi vaizdai jau buvo, jie iš praeities. Kas kad iš netolimos, vis tik praeities. Laikinumą, nepaliaujamą pasaulio tėkmę primena ir tiksintis laikrodis: „neilgai liko mums šiam pasaulyje būti“ šnabžda jis.

Bėgantis laikas ir pasaulio laikinumas, trapumas žmogų augina. Mažas kviečio grūdelis laistomas vėjo auga, auga. Ir tas lietus, vėjas tampa grūdo tėvais, mokytojais, kol amžinasis gamtos ratas apsisuka ir mažas grūdelis moko, augina kitus mažylius. Būtent mokytojo ir mokinio santykis nagrinėjamas Romo Lileikio filme. Mokinys tiki mokytoju ir tai dabarties akimirkoje netgi svarbiau nei tikėti dievu. Pasitikėjimas artimu ir visais žmonėmis yra santykių kūrimo ir visos žmogaus evoliucijos pagrindas, nes kuriamas bendravimas. Mokytojas mokiniui perduoda save, savo žinias ir ratas nesustoja.

Poetinė dokumentika – taip būtų galima pavadinti šį režisieriaus Romo Lileikio filmą, kuris, pasak jo, bus jau vienas paskutinių jo kūrybos kelyje. Ir tokia pabaiga būtų nuostabi, nes joje ir užbaigtumas, stiprios pasaulėvokos reiškimas ir pradžios užuomazgos, tolygumas ir tęstinumas. Visuma. Pasaulį matyti taip, kaip režisierius Romas Lileikis, tai suprasti esmę ar bent jau bandyti ir artėti link jos. Realybė jo filme kaip iliuzija, o ir kas jei ne iliuzija realybė yra? Subtilumas, sustabdytos, sulėtintos akimirkos grožis suteikia realybei mitiškumo. Lyg per filme matomus žmones pati deivė Maat nusileistų į žemę ir savo rankomis glostytų mums akis. Kokia palaima ir atgaiva.

„Liūlia liūlia sūnaitėli mano“ – skamba liaudies daina ir mažas sūnelis užmiega. Jam ramu, gera, nes nesvarbu kokia juoda naktis, jo Mokytojas šalia…

Autorė: Ugnė Česnavičiūtė

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: