Emilijos Škarnulytės filmų programa „Regėjimai“

Emilijos Škarnulytės filmų programa „Regėjimai“

„Regėjimai“ anapus. Emilijos Škarnulytės filmų programa

Regėjimai

Penki Tarptautiniame Kauno kino festivalyje rodyti Emilijos Škarnulytės trumpametražiai filmai susilieja į vieną neskubrų regėjimą, pripildytą rūko, vandens, šešėlių, muzikinio dūzgesio ir šniokštimo. Ilgi planai, atidus detalių stebėjimas virsta plačiu ir raminančiu vaizdų srautu. Ši E. Škarnulytės kino kalbos vėsa iš pirmo žvilgsnio nedera su jos socialiniu angažuotumu, bet išties leidžia jai išvengti kine ir televizijoje tokios dažnos vizualinės bei ideologinės prievartos. Žiūrovui paliekami vos regimi kelio ženklai, bet maršrutą renkasi jis pats. Galima ilgai stebėti, kaip kino kadre virpa šviesa, o galima konspektuoti režisierės kruopščiai vykdomą etnografinį ar vizualinės antropologijos tyrimą. Vos keli komentarai, šiek tiek kiti akcentai, ir iš dailės galerijos E. Škarnulytės filmai galėtų keliauti tiesiai į universitetų auditorijas.

Kartu su Kanados menininke Tanya Busse sukurtas filmas „Tuščiavidurė žemė“ (Hollow Earth) papasakotų apie žmogaus žvilgsnio trajektorijas po dyką kraštovaizdį, apie tai, kaip technologijos keičia šį žvilgsnį, apie vaizdinius, kuriančius didįjį šiaurės mitą. Tuo pat metu tai Dzigos Vertovo kameros verta kelionė po darbo dieną užpoliarėje. Kelionė, prasidedanti atidžia lėktuvo anatomijos studija ir niekaip nesibaigiančiu judesiu per baltą, neaprėpiamą tylą, kur žmonėms tiesiog ne vieta. Ir kai žmonės pagaliau pasirodo, jie lieka nereikšmingomis didelių, galingų mašinų detalėmis. Tokia rūsti kasdieninio darbo poetika griežtoje koordinačių sistemoje: nuo ryto šviesos iki naktinių miesto žiburių, nuo dangaus aukštybių iki žemės gelmių, nuo snieguotų dykrų iki nusiaubto krašto. Paskutinieji kadrai įsuka spalvingą mineralų kaleidoskopą, kur pasimetusiam žiūrovui nejučiomis vaidenasi Stano Brakhage teptuko prisilietimas.

Prieš ir po šio filmo tiesiog būtina pauzė, nors kelios minutės, kad sugrįžtum į save ir galėtum panirti į kitus „Regėjimus“. Jei tos pauzės nėra, žiūrovas lieka kelkraštyje, pro šalį skriejant likusiems režisierės filmams. Kaip ir „Tuščiavidurė žemė“, visi jie yra apie savastį, jos paieškas, jos konstravimą. Ir visi jie yra apie stiprybę, kurią išlaiko neįgalus žmogus, negyvenamas miestas, sužalota žemė. Taip filmuose „Aldona“ ir „Song-Do“ telkiamos įvairios aklumo ir kitoniškumo metaforos, ne tik vizualinės, bet ir garsinės ar tekstinės. Pirmajame filme stropiai registruojami aklos moters gestai, jos švelnus, trapus santykis su pasauliu, net ir tada, kai pasaulis apsireiškia rupia tarybinių monumentų faktūra. Antrajame – neregys tampa vedliu po slapukaujantį, neapgyvendintą miestą, kuris pats primena neįskaitomą Brailio ženklų ornamentą. Aklumas čia yra ne tik pretekstas kitokiai erdvės studijai, bet ir nuoroda į mitinį santykį su pasauliu, kai neregintysis virsta reginčiu kitaip, pranašu, mediumu. Lygiai taip pat prarastieji miestai – ir Song-Do, ir legendinis Raigardas („Dingusio miesto slėnis“), ir net yrantis, nesusivokęs Gunsanas („38-oji šiaurės horizontalė“) E. Škarnulytės paverčiami liminalinėmis zonomis, kurių lankymas tolygus trumputei mirties repeticijai. Ir patys filmai, tie regėjimai iš anapus, žiūrovui virsta gana pavojinga, vieniša kelione po skirtingas kultūrines būsenas. Režisierė nežino, ką iš ten atsinešime, ji tik praveria duris.

Autorė: Aistė Mišinytė

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: