Igruški (rež. Lina Lužytė)

Igruški (rež. Lina Lužytė)

Riebūs keiksmažodžiai, išpuvę dantys, iškritusios, o gal dar neprisiūtos pliušinio meškiuko akytės vaizdai, kurie persekios filmo metu. Miestas, draudimų priespaudoje ir žaislų kontrabandoje, niūrus ir šaltas veržiasi pro ekranus sakydamas „už ką taip?”.

Igruški

Linos Lužytės pilnametražė juosta gimė visai netikėtai. Režisierę traukiniu grįžtančią namo į Lietuvą iš Ukrainos, o gal iš Moldovos iš miegų pažadino meiliom akytėm pro langą žiūrintis žalias pliušinis krokodilas. L. Lužytę toks neįprastas vaizdas išgąsdino, tačiau vėliau režisierė išsiaiškino, kad traukinys sustojęs kaimyninės Baltarusijos stotyje, Žlobino miestelyje, kuriame dauguma gyventojų verčiasi siūdami ir pardavinėdami žaislus. Išpurtę veidai ir sudiržusių rankų laikomi išpurenti, iškedenti, žibančiomis akytėmis žaislais padaro didelį kontrastą. Stovėdami ir naktį, ir dieną prie sustojusių traukinių gyventojai bet kokia kaina bando įsiūlyti žaislus, imasi ir manipuliacijų, ir reketavimų. „Bet juk dukrytės gimtadienis, tik 20 000 rublių” – koks tėvas galėtų atsisakyti savo dukrai nupirkti dovanų tokį mielą zuikutį ar šuniuką rusvom ausytėm.

Natūralus, nesivaržantis Žlobino miestelio gyventojų kasdieninis gyvenimas užfiksuojamas kiekviename siužete. Žlobiniečiai nesikuklino numesdami riebų keiksmažodį, nepalikdami vietos cenzūruotiems žodžiams. Režisierė ir jos filmavimo komanda, nors ir nemokėdami kalbos neturėjo rūpesčių filmuojant filmą. Miestelio gyventojai svetingai priėmė svečius ir plačiai atidarė savo namų duris. Nieko nereikėjo režisuoti, nieko nereikėjo keisti, viskas apnuoginta ir atversta, kaip šviežiai atspausdintų lapų knygoje. Žiūrovą gali išgąsdinti ar nušiurpinti mažų vaikų šaltumas, abejingumas ir mokėjimas nuslėpti informaciją, neišsiduoti kaip mama siuva žaislus ar tai iš vogtų (kaip įprasta daryti) žaliavų, ar tai gamina fabrike. Aplinka, kurioje auga vaikai visiškai nesuderinama su žaislų paskirtimi, juk vaikai čia nežaidžia, o dirba, parduoda tam, kad užsidirbtų duonos kąsniui ar skanesniam saldainiui. Neįgali mergaitė Irutė kasdien neša mamos pasiūtus žaislus, o po to grįžus su mama dainuoja, vakarais mama išgeria stikliuką, kad linksmiau būtų, kad neprailgtų dienos.

Žlobino miestelis tik dirba, siuva, parduoda, geria, keikiasi, rūko, dainuoja, vėl siuva, geria… „Igruški” kaip „Žaislų istorija”. Tik graudesnė, realesnė ir skaudžiau adatos duria. Žaislai ir pikti dėdės – milicininkai reguliuojantys, kad draudžiama stovėti šalia atvažiuojančių traukinių. Filmo herojė net juokauja „Gal jau ir tuoktis tuoj bus nebegalima?”. Juk rūkyti ir gerti viešuose vietose jau draudžiama, pliušinius žaislus į mašinų stovėjimo aikšteles irgi draudžiama neštis, ar Žlobino miestelio gyventojams mažai liko laiko kol bus draudžiama kvėpuoti valstybės oru?
„Igruški” skaudi gyvenimo aktualija, sunku įsivaizduoti, kad žmonės taip realiai gyvena , tačiau jų nuotaikos neprastėja, svarbu yra ko išgerti, svarbu yra minkštų ir pūkuotų letenėlių, ausyčių, kuodukų, akyčių…

Autorė: Arūnė Jokubauskaitė

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: