Marinos namai (rež. Dali Rust)

Marinos namai (rež. Dali Rust)

Dokumentinis filmas „Marinos namai“ palieka keistą įspūdį. Iš salės išeini pavargusi, nesusigaudydama, apie ką buvo šis pasakojimas, ką derėtų įsidėti į galvą ir kuo pasidžiaugti. Ką gi, pamėginkime kartografuoti šią patirtį, kad nepaklystume tarp nereikalingų žodžių ir vaizdų.

Dokumentininkas

Sakytum, filmo kūrėjai tiesiog nesuvaldė medžiagos, bet tuojau pat imi tuo abejoti. Režisierė Dali Rust (Dalia Cibauskaitė) yra sukūrusi kelis dokumentinius filmus, dirbusi kino studijose, televizijoje. Būtų keista, jei ji pasimestų kino virtuvėje. Tarkovskių šeimos istorija režisierei irgi gerai žinoma. Tad stebėtina, kad „Marinos namų“ herojai yra tokie plokšti, kartoniniai. Čia pasakojama ne apie moterį Mariną Arsenjevną, bet apie kelis statiškus jos vaidmenis: Mariną-seserį, Mariną-dukterį, Mariną-žmoną. Ir šie schematiški portretai nėra labai gražūs. Matome sentimentalią, bet irzlią ir kategorišką moterį, kuri labiau myli ne artimuosius, bet savo atspindį jų akyse. Iškalbinga scena, kai vartomas Andrejaus Tarkovskio piešinių albumas, ir Marina Arsenjevna stabteli tik prie ją vaizduojančių piešinių, čia pat pastebėdama, kad, aišku, veidai tai broliui niekada nepavykdavo.

Sakytum, Dali Rust tiesiog dokumentuoja nesimpatiškų, pilkų žmonių gyvenimus, nesistengia papuošti jų ir vengia nereikalingo patoso, kurio ir taip tiek daug kalbose apie Tarkovskius. Bet režisierė keliuose savo interviu apie Marinos Arsenjevnos šeimą kalba su meile, džiaugiasi tokiais šviesiais ir inteligentiškais žmonėmis, jų namų jaukumu. Kodėl viso to nematyti filme? Gal čia tas grožis, kuris slypi žiūrinčio akyse? O gal po nelabai sėkmingo montažo liko tik labiausiai provokuojantys, nevienareikšmiai epizodai, parinkti labiau dėl savo kinematografiškumo ar problemiškumo, nei dėl to, kad geriausiai apibūdintų filmo herojus ir jų gyvenimą? Kreivas veidrodis ar nemaloni tiesa? Kaip bebūtų, patiems filmo herojams šis pasakojimas irgi neiškart patiko. Režisierė minėjo, kad juos teko ilgai įtikinėti – esą, jie čia tokie, kokie yra, žavūs, šmaikštūs ir įdomūs.

Sakytum, nufilmuota medžiaga tiesiog nėra labai įspūdinga. Galų gale, kiek įsimintinų epizodų galima pririnkti senyvos, besirūpinančios padoriai atrodyti poros gyvenime? „Marinos namuose“ daug neartikuliuoto šurmulio: užstalės, kažkokie susitikimai, pasivaikščiojimai po turgų ar parduotuves, kurie mažai ką prideda prie filmo herojų portretų. Prailgsta filmo pradžia, kur pustamsėje salėje šurmuliuoja žmonės, susirinkę į kažkokį renginį, berods, Arsenijaus Tarkovskio skaitymus. Imi spėlioti, gal tuo triukšmu tiesiog uždangstomos filmo skylės? Ir čia pat suabejoji – gal kaip tik tas charakteringas filmo dūzgimas geriausiai atspindi neslopstantį foninį nelabai įdomių gyvenimų triukšmą? Gal režisierė tiesiog pasinaudoja šiais nuobodulio spąstais, kad sučiuptų kūniškus senatvės ženklus: įsižiūrėtų į raukšlių raštą, nerangius gestus, eiseną? Ir užrašytų gerokai universalesnę senatvės ir praradimų istoriją.

Ką gi, iš salės išeini pavargusi, nesusigaudydama, apie ką buvo šis pasakojimas. Bet gal šis pasakojimas tiesiog yra skirtas kitam žiūrovui. Neišbaidykime jo, geriau pridurkime, kad „Marinos namai“ sėkmingai keliauja po kino festivalius ir sulaukia juose gerų įvertinimų. Taigi, savo žiūrovą randa.

Autorė: Aistė Mišinytė

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: