Sunumeruotieji (rež. Uriel Sinai, Dana Doron)

Sunumeruotieji (rež. Uriel Sinai, Dana Doron)

„Mano numeris yra B11647.”

Sunumeruotieji

Nacistinės Vokietijos vykdytas holokaustas yra žiaurus istorijos tarpsnis, kuris, tikėkimės, jau daugiau niekada nepasikartos žmonijos istorijoje. Šį laikotarpį išgyvenusieji dar ir dabar negali pamiršti vykdytų žiaurumų, dar ir dabar sapnuose vaidenasi šmėklos iš praeities. Šiandien didžiausia koncentracijos stovykla Aušvice yra tik muziejus, kurį per metus aplanko daugiau kaip 200 tūkst. turistų. Jiems tai istorinė vieta, kurioje dar galima pajusti dūmų kvapą, gailesnį nei šuns alkstančio žmogaus šnabždėjimą. Apsilankius šioje kraupioje vietoje sielvarto, baimės, neapykantos jausmų sankaupa neapleidžia dar ilgą laiką, o kaliniai, kurie išgyveno, viską mena dar ir dėl ant kairės rankos ir krūtinės įrėžtų skaičių.

Filme „Sunumeruotieji“ (rež. Uriel Sinai, Dana Doron) Aušvico stovykloje buvę kaliniai pasakoja savo gyvenimą šiandieninėje laisvėje. Kiekvienas turi savo požiūrį į numerį ant rankos. Vieniems tai medalis, patvirtinantis išlikimą ir laimėjimą prieš didį blogį, kitiems – praeitį menantis ženklas, kurio reikia atsikratyti. Sutikę filmuotis buvę kaliniai turi savo asmeninį išgyvenimų ryšulį, savaip paaiškina susitaikymo su aplinkiniu gyvenimu būdą.

Filmo sumanytoja Dana Doron yra daktarė, žurnalistė. Idėja šiam filmui kilo po pažinties su pacientu, kuris nukentėjo Aušvico koncentracijos stovykloje. Holokausto tema autorei itin artima, nes jos senelis taip pat yra vienas iš tūkstančių nukentėjusių. Bendraautorius Uriel Sinai – žymus Izraelio fotografas. Filme meistriškai jungiamos nespalvotos fotografijos su filmuota dokumentika – autoriai puikiai suderino savo talentą, todėl filmo idėja atsikleidžia ypatingu vizualiniu grožiu.

Portretai įamžina vaizduojamus žmones, jie tarsi bandymas atpirkti praėjusio pasaulio nuodėmes, tarsi atgaila ir atsiprašymas, bandymas sugrąžinti atimtą vardą. Sudaiktinti ir sugyvulinti stovykloje, filme pasakodami savo istoriją, jie priartėja prie mūsų ir vėl tampa žmonėmis. Šį virsmą galime pastebėti ir filme. Asmenys prisistato numeriu, tačiau paskutiniams titrams lėtai slenkant ekrane sužinome tikrąją jų tapatybę – vardą ir pavardę, lyg kalinio numeris būtų amžiams dingęs.

Nukentėjusių asmenų giminaičiai bando įamžinti savo artimuosius tatuiruodamiesi jų numerius: „Kad naujoji karta niekad nepamirštų holokausto”. Kad tos pačios klaidos nebūtų kartojamos, kad žmogus daugiau niekada gyvenime nepultų taip žemai. Išgirstame nemažai istorijų, menančių baisią praeitį. Praėjus daugiau nei 60 metų kitokie jausmai kankina gyvuosius. Kaltė, liūdesys, netektis slegia ir kyla noras grįžti į tą vietą, ją dar kartą aplankyti. Taip visi nešiojantys ant rankos numerį supranta, jog iš tikrųjų niekada ir netapo laisvi. Iki pat gyvenimo pabaigos jie turės gyventi su skaudžiu palikimu ir numerio pašalinimas nieko nepakeis.

„Mes laimėjome. Mano anūkas yra didžiausias laimėjimas“. Filme skambanti pianino muzika ramina ir leidžia grožėtis vaizdais bei istorija, kuri tuo pačiu metu yra nepaprastai rimta. Ne gailėtis ar liūdėti, bet surimtėjus fotografuoti mintimis tuos žmones ir perduoti kitiems jų istorijas. Prisiminti. Stebėdami kiekvieno nukentėjusiojo gyvenimo nuotrupas, pamažu tatuiruojamės jų numerius savo mintyse, tokiu būdu statydami jiems amžiną paminklą. Ir šis trumpas (55 min.) filmas taip pat yra tarsi paminklas. Paminklas žmogiškumui. Odė dangiškajai žmogaus prigimties pusei. Ši valanda ištraukų iš gyvenimo tarsi prievolė tiems, kurie ją stebės. Laikas brangus, gyvybė – dar brangesnė. Tiek paaukota, tiek prarasta. Paaukoti savo gyvenimo valandą – tai lyg tylos minute pagerbti. O ką daugiau mes galime padaryti? Nors nuotraukose asmenys yra pateikiami juodai baltame fone, jų gyvenimas spalvingas. Emocijos ir jausmai tomis spalvomis jį užpildo. Saulės spinduliai maloniai glosto veidą: žybčioja mažyčiai pro gaivinančios medžio lapijos tarpelius. Ir širdgėla tampa džiaugsmu. Kad viskas baigėsi.

Autorė: Ugnė Česnavičiūtė

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: