Liūtai (rež. Jazmín López)

Liūtai (rež. Jazmín López)

Režisierė Jazmin Lopez savo mistinę siaubo istoriją pradeda miško garsų visuma. Girdėti žingsniai, po kojomis traškančios sudžiūvusios šakos, vėjyje šnarantys lapai ir keli paukščiai, nepabūgę įsibrovėlių, atsainiai čiulbantys kasdienes giesmes. Ekrane ryškėja figūros, besiblaškančios šiame, rodos, begaliniame miške – penki jaunuoliai, savo skardžiais balsais draskantys gamtos idilę.

Liūtai

Dienas keičia naktys, tačiau laikas filme neegzistuoja – tamsos ir šviesos žaidimas yra tik fonas liūtų kelionėje, kurios tikslai išlieka mįsle žiūrovui. Įprasti, niekuo neypatingi pokalbiai, kartas nuo karto nutraukiantys taip preciziškai užklotą tylos ir miško garsų širmą, apie pačius veikėjus atskleidžia labai mažai. Jų amžius, asmenybės ir tarpusavio santykiai nėra aiškūs, stebėtojui atitenka laisvė spėlionėms ir interpretacijoms.

Filme atsisakoma sudėtingos vaidybos – paini charakterių psichologija užleidžia vietą detalėms, kurių sunku nepastebėti vaikštant paskui jaunuolius ir stebint aplinką kartu su jais. Keliautojų balsų įrašas, kurio nei vienas jų neatsimena, žemėlapis, netikėtai rastas kuprinėje, sudaužytas automobilis viduryje miško – ar tai nėra tik veikėjų fantazijos vaisiai? Vistik galų gale detalės susijungia į visumą, bendrą prasmę, kurios šaltas dvelksmas juntamas viso filmo metu.

Itin įdomus yra ir kameros judėjimas, tarsi šeštojo asmens būtis: štai, akimirką dėmesys sukaustytas ties viena veikėja, o kitą žvilgsnis jau klaidžioja kažkur tarp medžių, tarsi grožėdamasis kinematografiškais jų kelionę lydinčiais vaizdas. Ar tai dar vienas „liūtas“, klaidžiojantis ratais kartu, o gal vienas iš užmirštos praeities šešėlių, besislepiančių kažkur medžių viršūnėse ir lėtai slenkančių paskui avantiūristišką jaunuolių grupę?

Labiau atmosfera ir kraštovaizdžiu, nei turiniu ar siužetu įtraukiantis filmas atspindi nerūpestingą jaunystės dvasią. Lengvumas, šviesios spalvos ironizuoja ledinį mirties alsavimą herojams į kaklą arba priešingai – įtaigiai jį vaizduoja. Jokių sunkių minčių ar slegiančių vaizdų, tik tarsi į gražų popierėlį suvyniota kvapą gniaužiančiuose miško vaizduose pagrindinė mintis, pateikta visiškai priešingai, nei ją pavaizduotų eilinis žmogus.

Autorė: Rūta Pužaitė

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: