Pokalbis su Giedre Beinoriūte

Pokalbis su Giedre Beinoriūte

„Pokalbiai rimtomis temomis“ – ne tik vienas geriausiai Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovų įvertintų filmų, jis taip pat yra išrinktas pretendentu geriausio filmo užsienio kalba „Oskarui“. Tai jau septintasis režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas, kiekvieną žiūrovą priverčiantis į vaikus pažvelgti bent truputį kitaip. Sužvarbusių Kauno M. Žilinsko galerijos sienų apsupty – šiltas, nuoširdus pokalbis su režisiere apie filmą ir žmones.

Giedrė Beinoriūtė

Ar neteko filmuojant susidurti su moralinėmis dilemomis renkantis kadrus filmui: ką galima filmuoti ir kaip elgtis su jau nufilmuota medžiaga?
Aš turėjau labai gerą apsaugą – vaikų tėvus „cenzorius“, kurie galėjo pasakyti ką dėti ir ko nedėti. Jie buvo tarsi patikra – žiūrėjom, kiek ir ko kiekvienas kadras suteikia filmui. Su šiuo filmu buvo mažiau dilemų, ir tai iš vienos pusės rizikinga, tačiau iš kitos aišku, kur eini, kokias temas lieti… Vis tik baisiausia iš tiesų buvo filmuotą medžiagą parodyti tėvams.

Kodėl pasirinkta tokia forma – nejudri kamera?
Ne tik nejudri kamera, bet ir neutralus fonas buvo sąmoningai pasirinkti tam, kad atkreiptų dėmesį į vaiko veidą ir į tai, ką jis kalba. Norėjosi išvalyti vaizdą nuo bet kokių kitų detalių, neduoti vietos interpretacijoms: Kodėl jis čia? Ką reiškia tokia aplinka? Iš tiesų, žmonės vistiek sugeba įžvelti toje baltoje sienoje kažkokią prasmę… Tiesiog norėjosi sureikšminti patį pokalbį ir vaiko veidą.

Ar vaikai jums asmeniškai turi kokią nors reikšmę?
Kuo toliau, tuo labiau bandau klausimus apie vaikus perversti į klausimus apie žmones. Turbūt ankščiau būčiau sakiusi, kartais vis dar ir pasakau, kad labai myliu vaikus, bet iš tiesų tiesiog myliu žmones. Vaikuose žmonės ir jų esmė matosi žymiai labiau nei suaugusiuose. Su jais tiesiog lengviau, betarpiškiau bendrauti. Su jais man drąsiau.

Kas buvo sunkiausia filmuojant šį filmą?
Iš pradžių buvo sunku sugalvoti, kaip jį nufilmuoti – iškilo daug techninių klausimų. Darėm bandymus, vis sakau, su „bandomaisiais“ vaikais. Kitas dalykas – rasti vaikus. Tai taip pat nebuvo lengva, nors pradžioje, kai suradau pirmuosius du, supratau, kad filmas tikrai bus. Žinoma, būta ir krizių, kai niekas taip ir „neužkimba“. O ką bekalbėti apie montažą, kad 65 minutės „kalbančių galvų“ turėtų savo ritmą, savo dramaturgiją… Nelengva atrasti, nelengva įtikinti montuotoją, kad einame reikiama kryptimi, kai vienintelis argumentas lieka „Aš jaučiu“. Kita vertus, tai buvo labai ugdantis procesas, įdomus ir laimingas laikas.

O kas buvo lengviausia?
Galbūt atrankos? Manau, kad visą gyvenimą galėčiau važinėti po Lietuvą, mokyklas ir ieškoti vaikų filmui. Tai buvo be galo įdomu – susitinki su skirtingais žmonėmis skirtingose vietose, išgirsti tokių minčių, kurios padeda geriau suvokti pasaulį, kas mes, kaip gyvename ir kodėl taip gyvename, kas svarbu, o kas ne.

Gal kuris vaikas buvo įdomiausias, labiausiai išsiskyrė iš kitų?
Negalėčiau taip pasakyti. Net ir tie, kurie nepateko į filmą tikrai nebuvo mažiau įdomūs. Tiesiog prasidėjo matematiniai kriterijai, ką dėti ir ko nedėti, kas labiau tiktų.

Labai dažnai kuriant dokumentininkas prisirišama prie filmuotų žmonių. Kaip jaučiatės, kai filmas baigėsi ir nebereikės susitikinėti bei bendrauti su vaikais?
Šiuo metu aš daugiausiai važinėju po Lietuvą ir rodau filmą, tad juos nuolat matau ir girdžiu mūsų pokalbius. Didelio atotrūkio nejaučiu, vaikai jį jaučia labiau. Be abejo, man buvo liūdna, kaip ir skiriantis su bet kokiu kitu žmogumi. Daugiau nebebus tų susitikimų kas savaitę, tačiau palaikome ryšį – įdomu, kaip jiems sekasi. Kartais susitinkame atsitiktinai, kartais kuris parašo žinutę, man labai smagu. Tiesa, nenorėčiau per daug sureikšminti to ryšio, bendraujant norėjosi tiek jiems, tiek sau įrodyti, jog tai nėra draugystė, jau greičiau partnerystė, bendras buvimas dėl filmo. Vaikai tai žino.

Filme išryškėja skyrybų tema. Kodėl?
Ne. Tema iš tiesų ryški ne filme, o gyvenime. Tokio kriterijaus, kaip rinkti vaikus iš išsiskyrusių šeimų nebuvo. Tik vėliau paaiškėjo, kad atsirinkus vaiką, kuris gražiai piešia, pasirodo, kad jis dar ir iš išsiskyrusios šeimos. Aišku, ne visi vaikai tokie, bet tai labai jautėsi, nes buvo kalbama apie šeimą. Temos svarba filme – ne atsitiktinumas, tačiau tai nebuvo kažkas sąmoninga.

Vaikai filme turi įvairios patirties. Ar tai buvo koks nors kriterijus?
Man buvo labai svarbu, kad vaikai būtų įvairūs ir kad negalėtumėme teigti, jog jie yra kitokie. Norėjau pasakyti, jog tie vaikai esame mes, ne iš globos namų ar šiaip nuskriausti, o kiekvienas mūsų. Kuriant filmą apie vaikus, aišku, naivu tikėtis, bet vis tiek norisi, kad kažkas pasižiūrėtų į juos ne kaip į vaikus.

Kalbino: Rūta Pužaitė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: