Pokalbis su Emilija Škarnulyte

Pokalbis su Emilija Škarnulyte

Kauno kino festivalyje rodyta Emilijos Škarnulytės filmų programa „Regėjimai“ buvo netikėta, stebinanti ir šiaurietiškai vėsi. Jauna menininkė kuria filmus, instaliacijas, performansus, fotografuoja, nesvetima jai ir skulptūra, tapyba ar grafika. Kino žurnalistikos dirbtuvėse kalbėjomės su ja apie kiną, ekologiją, tapatybes ir svečias šalis.

Emilija Škarnulytė

Jūsų kūryba labai įvairi. Ar kinas joje užima ypatingą vietą, ar Jums tai tik vienas iš daugelio raiškos būdų?
Turbūt, ypatingą vietą. Dabar tai tiesiog pati paskutinė raiškos forma, kurią atradau, ir kuri savyje talpina viską. Kinas suteikia begalę galimybių. Ir man labai patinka, kad jis turi skulptūrinį aspektą. Galima tiesiog žiūrėti į filmą tuo pačiu kaip į skulptūrą. Tad daug dirbu su video instaliacijomis, skirtingomis industrinėmis erdvėmis.

Ir ką Jums įdomiau vaizduoti – tas erdves ar žmogų?
Kol kas kraštovaizdį – kaip žmogaus egzistencijos artefaktą, kaip kažkokias liekanas.

O kaip atrandate tokius įvairius kraštovaizdžius savo filmams? Norvegiškus, korėjietiškus, lietuviškus…
Aš tiesiog ieškau tų įdomių antropologinių peizažų. Gal dėl to, jog gyvenu pačioje šiaurėje, Arktyje, dabar man labai aktualus yra šiaurės peizažas, kuris radikaliai pasikeis dėl įvairių iškasenų gavybos.
Turbūt skaitėte, kad 2030-aisiais metais šiaurės peizažas visiškai pasikeis, nes šiemet ten buvo atrasta labai daug naujų išteklių: sidabro, aukso, grafito, anglies, naftos… Jau sudaryti planai, kur bus kasama, ir kur bus naikinami peizažai. Dėl to labai kenčia vietiniai samiai, elnių augintojai. O juk samiai yra paskutinė autochtonų tauta Europoje.

Apie tai pasakoja Jūsų filmas „Tuščiavidurė žemė“.
Taip, naujausias mano filmas. Aš manau, kad dar tęsiu ir gilinsiu šį projektą.

Kaip ir kiti Jūsų filmai, „Tuščiavidurė žemė“ yra ne tik meno kūrinys, bet ir tyrimas.
Visuomet bandau tuos dalykus sujungti, kad tai nebūtų tik vizuali medija, bet ir istorinė ar antropologinė. Pavyzdžiui, Norvegijos kasyklose vykdėme tyrimą kokius šešis mėnesius, išleidome knygą. Nors paties tyrimo žiūrint filmą ir nesimato, bet dirbti teko daug. Pavyzdžiui, kad patektume į Statoil‘o konferenciją, turėjome apsimesti, jog esame geologijos bei fizikos studentai, jog mums labai rūpi iškasti kuo daugiau naftos. Teko dalyvauti visose tose konferencijose.

Nors Jūs kritiškai vertinate šiaurės įsisavinimą, nors rašote apie aistras ir emocijas, bet pats filmas yra labai vėsus.
Aš norėjau palaikyti tokį atstumą, šaltį. Nes aš ir nesu vietinė, esu tik stebėtoja. Tai tarsi toks stebėtojo iš ateities žvilgsnis į visas šias industrijas ir žmonių paliktus pėdsakus. Tad nusprendžiau nerodyti žmonių, tiesiog pėdsakus, kurie ateityje turbūt atrodys kaip religinių kultų liekanos, kaip kažkokios šventyklos.

Kritinis požiūris turbūt labiau atsispindi mūsų išleistoje knygoje, kur surinkti interviu su įvairiais aktyvistais, poetais, filosofais. Kita vertus, „Tuščiavidurė žemė“ buvo sumanyta kaip filmas, kuris turi būti rodomas ant trijų didelių ekranų, esančių vienas virš kito. Tai dangaus kadrai, peizažai iš žmogaus perspektyvos ir požeminiai vaizdai. Jie visi tuo pačiu metu sukasi į dešinę, tarsi mes kastume žemę su kamera, kol pasiekiame mineralą, tą, kurį filmavau per mikroskopą Tromsø geologijos fakultete. Instaliuotas šis darbas buvo naudojant plieno malūnus. Iš tų skulptūrų ėjo garsas, ir žmonės galėjo tiesiog jausti tą įtampą per supantį garsą. Tarsi tu pats būtum po ta šalta žeme. Žiūrint turėjo kilti nemalonus jausmas. Tarsi idiliškas peizažas, bet šaltas, taip.

Palaikydama tokį atstumą, Jūs paliekate galimybę šį filmą žiūrėti ir visai kitaip. Ką pasakytumėte žiūrovui, kuris čia išvystų technikos ir darbo šlovinimą?
Taip dar įdomiau, nes tuomet filmas kalba platesnei auditorijai ir iš įvairesnių kampų. Aš bandžiau nekurti tokio kritinio dokumentinio-sociologinio filmo, kuris tiktų televizijai, labiau norėjau pažiūrėti poetiškai. Norėjau palikti erdvės interpretacijai. Pavyzdžiui, kai filmas buvo rodomas tame plieno fabrike, tai žmonės ten dirbo ir parodos metu. Ir jie prisimindavo rodomas vietas, prisimindavo tas kasyklas, juk jie patys ten dirbo.
Visas filmas buvo taip kuriamas. Svalbarde teko susipažinti su daugybe anglies kasyklose dirbančių žmonių, kurių pagalbos reikėjo filmuojant. Mums davė malūnsparnį ir surengė turą, nes paprasčiausiai nežinojo, kokia kritiška mano ir Tanyos Busse pozicija šiuo klausimu. Mes tai tiesiog pristatėme, kaip poetišką šiaurės peizažo tyrimą.

Jūsų filmuose viena svarbiausių poetinio tyrimo priemonių yra ilgi planai. Kodėl juos renkatės?
Turbūt tai atėjo natūraliai, intuityviai, bet kuo toliau, tuo labiau man aišku, kodėl to reikia. Štai klausiau paskaitos apie Tacitos Dean filmus, apie tai, kas yra revoliucija šiandien, apie laiko supratimą. Na, pavyzdžiui, futurizmo laikais revoliucija buvo miestas ir greitis. O šiandien revoliucija turbūt yra sulėtinti tempą, tiesiog atidžiau įsižiūrėti ir kažkokiu būdu paprieštarauti šiam visam medijos debesiui. Aplink mus tiek daug informacijos. Kartais gal geriau palikti tuščią ekraną, arba tabula rasa, negu daug linksminančių vaizdų.

Ilgi planai – kaip pasipriešinimo strategija?
Pasipriešinimo strategija, ir tuo pačiu įsižiūrėjimas į objekto esmę.

Ką gi, labai lauksiu naujų Jūsų regėjimų, ačiū už pokalbį!

Kalbino: Aistė Mišinytė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: