Pokalbis su Romu Lileikiu

Pokalbis su Romu Lileikiu

Baigiantis pirmajam rudens mėnesiui lietuviško autorinio kino mylėtojai rinkosi Kaune, M. Žilinsko galerijoje, pasižiūrėti naujojo Romo Lileikio filmo „Maat“ bei apie šią dokumentinę juostą pasikalbėti ir su pačiu jos autoriumi.

Romas Lileikis

Tai labai originalus filmas apie mokymosi procesą. Kaip priėjote prie šios koncepcijos?
Filmas ne apie mokymą, o apie gyvenimą, mokytoją, mokytojus. Pati tema atėjo iš vidaus. Būna metas, kai norisi perlipti savo asmeninį ego, o mokytojas ir yra tas asmuo, kuris turi galimybę perlipti savo ego. Natūraliai. Tai jo poreikis. Jam tai būtina. Ateina metas, kai vaikai užauga ir tampa tėvais. Pasakos vaikams turi geras pabaigas: pasiimk, kiek pakeli, kiek nepakeli nepasiimsi. Kada atsiranda reikmė, žinių stoka, tų žinių ieškai. Ateina kažkada laikas, kai norisi savo žiniomis pasidalinti, jas perduoti. O tas noras dalintis ir daro mokytoją mokytoju. Tai natūralus procesas. Joks tėvas nepergyvena dėl savo vaiko išaugtų drabužių.

Kokia yra mokytojo ir mokinio santykio reikšmė Jums? Kaip filmas buvo vystomas?
Egiptiečių mitologijoje yra pasakojimas apie patekimą į mirusiųjų pasaulį. Ant svarstyklių buvo padedama žmogaus širdis ir plunksna. Jeigu širdis nusverdavo plunksną, jis galėdavo tęsti savo kelionę. Kai atėjo metas, pradėjau kurti filmą. Filmas gimsta palaipsniui, jis auga, pamažu artėja link savęs. Kiek laiko skiriama montažui, filmavimui, tiek laiko filmas auginamas, kuriamas. Jis turi savo metafizinį pavidalą. Norėjosi, kad šis filmas būtų šviesus, kad jums būtų šviesu.

Kaip gimė tokia tema, ar buvo kažkokie charakteriai, personažai, kurie padiktavo ją?
Mokytojas, kaip tema, egzistavo įvairiais pavidalais. Užupyje norėjome padaryti nežinomam mokytojui paminklą, tačiau mokytojai paprieštaravo. “Kodėl nežinomam? Padarykime Mano mokytojui paminklą“. Ši mintis sukosi ne vienerius metus. O kaip buvo dirbama? Į kiekvieną vietą ėjau su fotoaparatu. Žmonės pakankamai lengvai įsileido į savo erdvę. Kad jiems netrukdyti reikia su jais būti. Prieš filmavimą jie leidosi fotografuojami. Man tai buvo naudinga, aš žinojau erdves, kokių šviesų reikia, žinojau žmonių darbo stilius, su kiekvienu buvo dirbama atskirai. Aš nežinau, kodėl mes esame pasaulyje, kuriame yra pažinimas, bet mokytojo tema man yra labai svarbus ir šventas reikalas.

Filmas – juodai baltas. Kaip tokią stilistiką pasirinkote?
Neatsitiktinai. Jeigu atkreipėte dėmesį, pirmas epizodas su Egle Špokaite, įžanginis kaukių balius, juose baltos juodos priešprieša nebūtų įmanoma, jeigu būtų spalvos. Mums tai buvo pakankamai gera stilistinė priemonė išreikšti mintis, o kas kaip supranta, tai jau asmeninis reikalas. Spalvas reikia naudoti tapyboje, dailėje, kada spalvos tau kalba. Jeigu pakeitus vieną spalvą kita, niekas nesikeičia, tai negerai.

Mokytojai, vaikai filme veikia natūraliai lyg kamerų nė nebūtų. Kaip pavyko dirbti su filmavimo grupe, su vaikais? Kaip pavyko pasiekti natūralumo?
Negaliu atsakyti tiksliai. Galiu pasakyti tik kaip man atrodo. Manau, filmuojami mokiniai ir mokytojai patikėjo pačia tema. Patikėjo, kaip svarbu yra tai padaryti. Prisileido mus taip arti, kad galėjome filmuoti stambiu planu. Ir vaikai viską supranta, filmą jie gali suvokti kaip muziką, mintis jiems yra apčiuopiama. Filmuojant mokytojams netgi buvo baisiau, nes šiais laikais vaikai ekrane labai pavojingas dalykas. Turi gauti daug leidimų. Kartą Prancūzijoje netyčia nufotografavau, tai mane į policiją nutempė.

Kalbino: Ugnė Česnavičiūtė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: