Susitikimas (rež. Anna Odell, 2013)

Susitikimas (rež. Anna Odell, 2013)

Savo debiutiniame ilgametražiame filme, kuriame atlieka ir pagrindinį vaidmenį, žymi švedų menininkė Anna Odell kviečia į klasės sąvoką pažvelgti kitaip – pakeičiant erdvę, laiką ir ištrinant mokyklos rėmus.

10696294_10152750536792922_3130226276375473987_n

Nebylūs, šviesoje skendintys, švietimo įstaigos koridoriai, pasitinką žiūrovą filmo pradžioje, greitai pakeičiami linksmų, besisveikinančių žmonių klegesiu – po 20 metų pertraukos jie renkasi į klasės susitikimą. Juokas ir pašnekesiai tirštėja, jungiasi į vientisą dūzgesį, kuris skamba lyg praėjusių mokyklos  metų atgarsis. Pro šią tankią balsų, aikčiojimų iš nuostabos, stumdomų kėdžių ir skambančių taurių visumą skinasi ji – Anna Odell – kadaise buvusi klasės patyčių auka. Prieš dvidešimt metų, dar būdama mokykloje, neišdrįsusi savo bendraklasiams pasakyti, kaip jaučiasi, per susitikimą ji ryžtasi prabilti, nutraukdama iliuzijas apie vieningą klasę ir „senus gerus laikus“. Vis tik švęsti susirinkę buvę bendraklasiai į jos norą išsakyti savo jausmus reaguoja priešiškai. „Juk buvome tik vaikai“, – atšauna jai. „Negadink šventės.“ Tačiau atrodo, jog Anna į tai nekreipia dėmesio. Jos tikslas – kalbėti ir konfrontuoti susirinkusius, kurie akivaizdžiai nesileidžia būti manipuliuojami ir renkasi lengviausią problemos sprendimo kelią.

Kaip paaiškėja vėliau, pirmojoje filmo dalyje vaizduotas klasės susitikimas yra tik dramatizuota ir kiek ironizuota versija to, ko bandyta išvengti – Anna į tikrąjį susitikimą nėra pakviečiama. Norėdama pagaliau atsikratyti skausmo ir nemalonių jausmų, susikaupusių per visus mokykloje praleistus metus, ji parašo kalbą, tarsi ilgai lauktą emocijų iškvėpimą. Kalba virsta trumpo metražo filmu, rodomu kiekvienam iš jau suaugusių bendraklasių. Taip prasideda savotiškas režisierės eksperimentas–socialinis tyrimas. Anna stebi žmonių reakcijas į filmo vaizdus ir aiškinasi, kodėl nebuvo pakviesta į susitikimą bei kaip mokyklines situacijas matė kiti. Filmą, rodytą pirmojoje dalyje, ji pasitelkia norėdama tyrinėti klasę kaip socialinę grupę ir išsiaiškinti žmonių tarpusavio santykius joje.

Režisierė kalba apie patyčias, tačiau jos tikslas nėra įrodyti ar pabrėžti, jog buvo auka; ji siekia pamatyti šį reiškinį iš kiekvieno dalyvio perspektyvos. Patyčios jai atrodo kaip tarp bendraklasių susiformavusios socialinės struktūros – hierarchijos – dalis. Galbūt būtent todėl pradžioje žiūrovas išvysta ne klases, kuriose nutrintos lentos mena žinių dalijimąsi, o mokyklos koridorius – erdves, kuriose mokslas užleidžia vietą pokalbiams; erdves, kuriose ir yra padedami pagrindai tokių struktūrų formavimuisi.

 „Susitikimas“ neapsalsta: kartus melas, besirangantis ant buvusių bendraklasių liežuvių šiems ieškant pasiteisinimų nesusitikti ir karti tiesa – tarp tuometinių vaikų susiformavusi socialinė sistema tebegyvuoja net praėjus dvidešimt metų po mokyklos baigimo. Režisūros sprendimais filmas labiau primena meninį projektą, nei tai, ką įprasta vadinti vaidyba ar dokumentika, nes filme pinami šių dviejų sričių bruožai. Galbūt pačiai režisierei tai – siekis rasti logišką paaiškinimą, kodėl egzistuoja patyčios ir kaip kinta žmonės, buvę to dalimi. O galbūt tiesiog noras paleisti praeitį – iškvėpti tai, kas trukdo įkvėpti giliau.

Būti hierarchijos viršuje. Būti aukščiau jos.

Autorė: Rūta Pužaitė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: