Galimas gyvenimas (rež. Mark Cousins, Mania Akbari, 2014)

Galimas gyvenimas (rež. Mark Cousins, Mania Akbari, 2014)

Filmo anonsas, kurį sąmoningai ignoravau dėl Holivudo įvarytos spoilerių ir geriausių vietų parodymo baimės yra būtent tai, ką rekomenduočiau pasižiūrėti nesusipažinusiems su režisierių Mark Cousins (Jungtinė Karalystė) ir Mania Akbari (Iranas) kūryba. Jeigu jo metu užduodami klausimai Jums svetimi, o galimybė pamatyti žanrų taksonomijai nepavaldų kūrinį jaudina tiek pat kiek grikių košė – katiną, veikiausiai neliksite sužavėti. Tuo tarpu poezijos ir filosofijos apologetams ši, 2014 metų vasarą pasirodžiusi, juosta turėtų būti išskirtinė galimybė dviejų kūrėjų dialoge pajusti ir dar kartą įvertinti gilaus bendražmogiško ryšio, kurio taip šykšti šiandieninės spartos kasdienybė, grožį.

download

„Galimas gyvenimas” – tai ne tas filmas, kurio anotacija keltų kraujospūdį ir instinktyvų susidomėjimą. Jo vieta – ne kino salėje, o veikiau knygynų filosofijos ar epistolinės prozos skyriuose DVD formatu, sudominsiančiu tik to nuoširdžiai ieškančius. Bet labiausiai jo vieta – mūsų tarpasmeniniuose santykiuose, mūsų gyvenimuose. Nepriklausydamas niekam, „Galimas gyvenimas” išties yra formą įgavęs dviejų artimų sielų dialogas, XXI a. laiškas, kurio nuo pašaliečių sąmoningai neslėpdami autoriai leidžia žvilgtelėti jų vidun ir tuo pačiu skatina atsigręžti į save.

Patiekiama vėsi, nepataikaujanti, netgi ignoruojanti žiūrovą filmo įžanga yra tarsi filtras, apsaugantis vėliau tolydžio augantį kūrėjų apsinuoginimą nuo atsitiktinės akies, kuri, negavusi pasitenkinimo „čia ir dabar“, patraukia ieškoti kažko lengviau vartojamo. Markas, stovėdamas melancholiškuose Škotijos kalnuose, skaito anksčiau užeigoje rašytą laišką, kuriame kalba apie Manios filmus, jų ilgus kadrus lygindamas su Ingmar Bergmano ir šiemet festivalyje pristatomo vengrų klasiko Miklós Jancsó kūryba. Jo balso nepertraukia ir nepapildo nei aplinkos garsai, nei muzika, nei į šlaito peizažą atsuktos kameros idilė.

Tačiau su Manios atsakymu situacija kardinaliai keičiasi. Nuo profesinio diskurso pereinama prie asmeniškesnių, bet tuo pačiu ir bendražmogiškesnių temų, kurių atviras aptarimas įtraukia, jaudina ir suteikia tą intymaus artumo, gimstančio dialoge, jausmą. Filmuotą medžiagą papildančios lankytų vietų ir sutiktų žmonių nuotraukos sustiprina juostos keliamą laiškiškumo įspūdį. Kiekvienas segmentas – tarsi prieš mūsų akis atplėšiamas vokas, kuriame – autorių mintys, kelionių ir jose sutiktų artimųjų nuotraukos, iliustruojančios pasakojamus išgyvenimus.

Viena kertinių temų susirašinėjime tampa kultūriniai ir filosofiniai kūniškumo aspektai, kuriuos režisieriai ir vieninteliai filmo aktoriai aptaria lygindami savo asmenines patirtis. Nors kūno traktuotės Jungtinėje Karalystėje ir Irake skiriasi kardinaliai (autorės žodžiais: “pas jus kūnas yra pradžia, o pas mus – pabaiga”), visur jis suvokiamas jei ne kaip gėdingas, tai mažų mažiausiai slėptinas. Autoriai laužo šį tabu savo laiškų juostose vienas kitam atsiskleisdami tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Apsinuogindami jie tampa pažeidžiami, bet tuo pačiu ir stiprūs, galintys be barjerų komunikuoti ir patirti gilų, tarpasmeninį ryšį, kuris kokybe atstoja šimtus triukšmu virstančių trivialių žinučių, užtvindžiusių šiuolaikinio žmogaus artimiausią aplinką.

Pasaulis, kuriame visuomenė turi pirmumo teisę nuspręsti kas individui leistina, o kas draustina, neretai atima iš menininko galimybę laisvai reikšti save. Todėl „Galimas gyvenimas“ – tai erdvė, kurioje Markas ir iš gimtinės priversta pasitraukti Mania gali elgtis nevaržomai ir kurti empatija grįstą ryšį, kuriam netrukdo nei kultūriniai skirtumai, nei fizinis atstumas.

„Galimas gyvenimas“ šlovina išlaukto, neskubaus, į Kito supratimą sutelkto ryšio džiaugsmą, kurio vis dažniau pasigendame kiekybiškos bei perdėm efemeriškos komunikacijos laikais. Ne veltui Mania prisirišusi prie daiktų, kuriuos tėvas atsiunčia į jos tremties vieta tapusį Londoną – meilės laiškų, pirmosios kameros – apčiuopiamų, užuodžiamų artefaktų, sujungiančių mus su praeitimi ir dabartimi, kai tuo tarpu esame pasiekę tokio gyvenimo šia diena lygį, kad viską, kas paskęsta tiek melsvai virtualioje, tiek tikroje mūsų laiko juostoje, paprasčiausiai pamirštame.

Autorius: MJ.

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: