Violetas (rež. Bas Devos, 2014)

Violetas (rež. Bas Devos, 2014)

Debiutinis flamandų režisieriaus Bas Devos filmas „Violet“ sukrečia savo paprasta istorija ir avangardiniu filmavimo stiliumi. Nors filme pasakojami dramatiški įvykiai, jų dėstymo seka ir naudojamos montažinės priemonės kuria kasdienės rutinos įspūdį, ji peržengia įprastus rėmus ir tampa emocinių išgyvenimų baigtimi.

Viso ekrano užfiksavimas 2014.09.27 091158

Bas Devos filmas jau sulaukė tarptautinio pripažinimo – Berlyno kino festivalyje laimėjo „Generation 14+“  didįjį prizą. Filmo pasakojimo epicentre – 15-os metų Džesis, savo akimis matęs draugo žūtį. Jo emociniai išgyvenimai yra pagrindinė pasakojimo ašis. Džesis turi ne tik susitaikyti su draugo netektimi, bet ir akis į akį susidurti su aplinkinių klausimais, kodėl būtent jis liko gyvas ir kodėl nebandė padėti?

Filmas bando atskleisti ir subkultūrinius BMX dviratininkų ypatumus. Stebint ekstremalaus sporto mėgėjus, lekiančius specialiai paruošta miško trasa, pradedi suprasti, kodėl jaunuoliai pasirinko būtent šią sporto šaką. Panirdami į mėgstamą sportą ir pasiduodami kasdienybei, jie atitrūksta nuo savo minčių ir pamiršta netekties ir vienatvės kuriamą nostalgiją. Mirtis istorijos pradžioje persmelkia filmą melancholiška nuotaika, tačiau gamtos apsuptyje filmuoti vaizdai prideda keistos romantikos ir ramybės, kuri keičia niūrias nuotaikas. Ir visgi gamta šiame filme vaizduojama labiau kaip filmo istorijos fonas, o ne kaip būdas susitaikyti su esama emocine padėtimi.

Pagrindinio filmo veikėjo išgyvenimai dažnai rodomi jam „iš už nugaros“ tarsi norint, jog žiūrovas matytų vaizdus ne tik jo akimis, bet ir pajaustų nebylią aktoriaus kūno kalbą, kad būtent per ją pajustų tikruosius veikėjo išgyvenimus. Pasakojimas dažnai pertraukiamas ryškių spalvų psichodeliniais vaizdiniais, kurie išnyra netikėtai tarsi pagrindinio veikėjo jausmų sąmyšis ar padrikų minčių srautas. Ilgos scenos priverčia žiūrovą susimąstyti ir apgalvoti, kaip jaučiasi pagrindiniai veikėjai. Muzikos nebylumas dar labiau audrina vaizduotę interpretuojant matomus vaizdus. Vienintelė filmo scena, kurioje garso takelis kardinaliai kulminuoja ir pasigirsta tranki sunkioji muzika, yra koncertas, kuriame būtume įpratę matyti metalistus, o ne dviratininkus. Vertinant sukrečiančius įvykius veikėjų gyvenime, tokia muzika yra tai, ko jiems tuo metu reikia, tuometinės emocinės būsenos atspindys.

Filmas nekonstatuoja problemos ir nebando jos spręsti, istorija vystosi lengvai ir lėtai – netgi gali atrodyti, kad subkultūros grupės atstovų kasdienybė yra svarbesnė negu atskiro individo išgyvenimai, todėl žiūrovas lieka abejingas ir nutolęs nuo filmo. Visgi galima girti kūrėjus už režisūrinius sprendimus, nes filmo stilistika estetiška ir gerai apgalvota. Filmo pabaigoje užslenkantis rūkas palieka žiūrovą vienišą, tačiau tuo pat metu susitapatinusį su pagrindiniu veikėju, kuris jaučiasi vienišas po draugo mirties, bet kurio emocijos pamažu traukiasi užmarštin.

Autorė: Deimantė Lenktytė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: