Žmogaus troškimų džiaugsmas (rež. Denis Côté, 2014)

Žmogaus troškimų džiaugsmas (rež. Denis Côté, 2014)

Įsivaizduokime, kad esame  vedžiojami  po gotikinės architektūros ansamblį. Halinė struktūra, didingi pilioriai, nerviūrų raizginys tiesiasi vis tolyn, o žvilgsnis bando aprėpti visumą. Ir jei tokio reginio užpildytą akį įneštume į šiame filme vaizduojamą fabriko cecho realybę, vargu, ar mūsų įspūdis radikaliai pakistų. Kodėl? Nes Denis Côté režisūra visuomet pabrėžtinai išskirtinė savo  architektūrine raiška. Kiekvienas epizodas kalba pats už save – fotonaratyviai ir konstruktyviai. Išvengus 3D, 4D gudrybių,  žiūrovas sėkmingai ir įtaigiai yra perkeliamas į gotikinės kinematografijos įspūdžio gamyklą ir jos žmogaus vidų.

1189233_Joy of Man's Desiring 1

Ir kol mūsų žiūrovų turistiniai lūkesčiai ieško pažinimo, estetinio mėgavimosi, cecho darbininkai pluša. Už juos prakaituoja mašinos, taškydamosi juodais chemikalais, už juos atsidūsta ventiliatoriai, už jų džiaugsmus, pykčius,  aistras burzgia ir rėkia variklių, akumuliatorių ir kitų didžių įrenginių choras. Žmogus privalo rūpintis, kad choras skambėtų darniai. Kiekvienas instrumentas arba mašina turi savitą veikimo organiką ar tekstūrą ir mums duodama laiko susipažinti su šių kūrinių būtimi. Mašinų mechanika gali pasirodyti hipnotizuojanti, kerinti ar įkyri, įrenginių veikimo būdas pasakiškai kontrastuojantis, o išvaizda kelia smalsų grožėjimąsi dėl retai kasdienybėje aptinkamų tokio pavidalo formų, kai kur netgi kuriasi šiurpinanti konstrukcijų mainymosi poetika. Prietaisų pavaizduota dinamika prilygsta teatrališkai choreografijai.

Tačiau be žmogaus indėlio ši pasiutusi architektonika sutriktų, mašinos liktų neprižiūrimos ir nuosekli gamyba nustotų vykusi. Skirtingai nei apdirbamas metalas, žmogus nėra vienalypis ir jo egzistencija skyla į dvi, žmogaus kaip sraigto ir žmogaus-asmens, būtis. Būdamas sraigtas, individas dirba visuomenei, atlieka priskirtas funkcijas ir yra atsakingas už sklandžią ir efektyvią industrinę produkciją. Trumpomis pertraukomis atsitraukus nuo technikos įrenginių žmogus tampa asmeniu, kuris supranta savo egzistenciją ne vien darbininko, bet ir šeimos nario, draugo pavidalu. Jis gali kritiškai suvokti savo paskirtį ceche, gali ja piktintis arba didžiuotis, yra laisvas išeiti į žaliuojančias į pievas, filmo epizoduose mašinų tvirtovei suteikiančias šviesumo ir gaivos. Pertraukos metu asmuo kuria anekdotus apie sraigtelio egzistenciją arba nykiai dėl jos kamuojasi. Pertraukos metu sustojęs laikas kankina žmogų, nes rutiniško darbo vietą keičia dar sunkesnės mintys apie nenutrūkstamą pareigų grandinę. Žmogus privalo savo darbą nudirbti tinkamai, bendradarbiavimu su automatais jis trokšta būti naudingas šeimai, reikalingas visuomenei. Kokybė – vienintelis darbininko idealas, kuriam net Dievas tampa sudaiktinta priemone.

Trumpam nuėmus antstatą nuo Karlo Markso  teorijos, filmas stovi ant automatizuoto produktyvumo arba gamybos bazinio pamato. Antstatą grąžinus vieton, filmo finale smuiku griežtas etiudas žmogui primena ir idėjas, troškimus, džiaugsmus, randamus ir rūsčioje gotikoje, ir monotoniškoje mašinų draugystėje.

Autorė: Gabrielė Damanskytė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: