Žaidėjas (rež. Oleg Sentsov, 2011)

Žaidėjas (rež. Oleg Sentsov, 2011)

Pažvelkime į XIX-o amžiaus dailininkų realistų paveikslus, kuriuose menininkai siekė tiksliai atkurti tikrovę, pasakodami paprastų, eilinių žmonių istorijas: štai rusvais tonais nutapytos palinkę F. Milė „Varpų rinkėjos“, sunkiai plušantys G. Kurbė „Akmenskaldžiai“. O kaip realistiškai pavaizduoti šiandienos žmogaus ir jį supančios aplinkos paveikslą? Filme„Žaidėjas“ šio uždavinio ir imasi ukrainiečių režisierius Oleg Sentsov kurdamas jaunuolio Koso portretą.

Jei anksčiau menininkai, kaip žmogaus kasdieninio darbo motyvus, vaizdavo kastuvus, pjautuvus, kauptukus, tai šiandien įrankis, be kurio niekaip neišsiverstume yra kompiuteris. Jis – neatsiejama ir Koso gyvenimo dalis. Jaunuolis užsiima virtualiu kibernetiniu sportu, nuolatos treniruojasi žaisdamas Kveiką (angl. Quake) bei skina pergales turnyruose. Pagrindinis jo tikslas – laimėti Pasaulio taurės varžybas.

Būtent todėl dažnai Kosą matome palinkusį prie ekrano: šaltas, bejausmis veidas, tuščias, greitai bėginėjantis žvilgsnis – taip, atrodytų, statiškai sėdi vaikinas, kurio sąmonė tuo metu plaukia visai kitoje, nerealioje ir spalvingoje kompiuterinio žaidimo erdvėje. Toje erdvėje Kosas – kovotojas, kuris, skambant agresyviai, ritmingai muzikai, su azartu kaunasi dėl pergalės, o ne pilkoje rutinoje paskendęs, prasmės gyvenime nerandantis jaunuolis. Vaidmens pasirinkimas galbūt ir traukia pasinerti į fantastišką video žaidimų realybę. Koso gyvenimo tikrovė, skatinanti norą pabėgti, nėra šviesi: vaikinui tenka susidurti su pašalinimu iš profesinės mokyklos, atlaikyti motinos priekaištus. Tuštumą užpildyti ir pabėgti nuo nuobodulio, atrodo, padėti gali tik video žaidimai ir alkoholis. „Už degtinę ir Kveiką!“ – tokį tostą, tarsi šūkį gyvenimo beprasmiškumui, ištaria vienas Koso draugų eilinio susitikimo metu.

Filme vaikino kasdienybė neidealizuojama, vaizduojama be blizgesio, padailinimų. Ją fiksuojantys filmo kadrai skirti ne estetiniam žiūrovo pasitenkinimui, o skausmingai tiksliam realybės atvaizdavimui su visomis purvinomis niūraus ir tuščio, kaip paties Koso gyvenimas, miesto peizažo smulkmenomis: apsilaupiusia senų skelbimų lenta, senute, traukiančia iš šiukšliadėžės plastikinį butelį. Tą pilkumą tik kelis kartus netikėtai pertraukia šviesūs, kupini harmonijos epizodai – tarsi per miglą pasirodantys laimės miražai ar prisiminimai, kur pats Kosas, vilkintis baltais drabužiais, mėgaujasi saulės spinduliais nuošaliame gamtos prieglobstyje ar nerūpestingai linksminasi atrakcionų parke.

Oleg Sentsov pasakojimas atskleidžia šiuolaikinio Ukrainos jaunuolio gyvenimo realybę, kelionę į save, augimą. Pačiuose pirmuosiuose kadruose matome Kosą, važiuojantį autobusu ir, kaip paaiškėja vėliau, neturintį bilieto. Toks jis ir išlieka iki pat paskutiniųjų kadrų – keleivis be bilieto, kuris galbūt nė pats nežino, kur link iš tiesų traukia, kurioje stotelėje išlipsiąs ir ką ši atnešianti, tačiau vis tiek einantis pirmyn. Gal kitoje stotelėje, kitame gyvenimo etape būties pilnatvė pasirodys ne kaip miražas, o tikras, neišgalvotas jo realistinio gyvenimo paveikslo motyvas?

Autorė: Ugnė Palukaitytė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: