Didysis muziejus (rež. Johannes Holhausen, 2014)

Didysis muziejus (rež. Johannes Holhausen, 2014)

Esate kviečiami į ekskursiją. Jūsų gidas – režisierius Johannesas Holzhausenas – parodys dar niekad neregėtą Vienos meno istorijos muziejaus pusę. Šiandien esate restauratorius, meno istorikas, muziejaus direktorius, valytojas – bet kas, tik ne eilinis muziejaus lankytojas.

Das_gro_e_Museum_2

Kino juosta „Didysis muziejus“ žiūrovui suteikia progą susipažinti su unikalia muziejaus darbuotojų kruopštaus ir preciziško darbo, kuris kartais labiau primena iškilmingą ceremoniją ar paslaptingas apeigas, specifika. Ji perteikiama kreipiant subtilų dėmesį detalėms: miniatiūriniams, senas istorijas pasakojančių, paveikslų dažų įskilimams, muziejaus bilieto formai, tyliam, tarsi paslapčių šnibždėjimas, restauratoriaus teptuko čežėjimui. Muziejuje saugomi meno kūrinių vaizdai taip pat reikšmingi, nors ir nėra dokumentikos centre. Delikatus priartėjimas prie įspūdingų eksponatų leidžia užmegzti su jais asmenišką ryšį. Pasijusti tikra muziejaus gyvenimo dalimi padeda ir dinamiškas kameros judėjimas: rodos, pats žingsniuoji muziejaus archyvų koridoriais, kaišioji nosį į atokiausius, slapčiausius muziejaus kampelius bei užkaborius.

Pasivaikščiojimas po įstaigą, kurioje senovės alsavimas susipina su šiandieniniu gyvenimu, atskleidžia, kiek daug muziejuje slypi gyvenimiškų kontrastų. Juk eksponatų didybė nuolatos susiduria su kasdieniškumu ir buitimi – iš tiesų vienas be kito negalėtų egzistuoti. O tarp statiškų, negyvų meno kūrinių pilna bruzdesio, klegesio ir gyvybės. Muziejuje saugoma „sustingdyta“ praeitis, tačiau nuolatos vyksta pokyčiai ir nebylios statulos bei paveikslai tampa ne tik praėjusių amžių, bet ir bėgančio laiko liudininkais. Jie neišvengiamai dūla ir nyksta, tačiau būtent laikinumas, trapumas ir atskleidžia jų vertę bei grožį.

Kitoniškas žvilgsnis kviečia atkreipti dėmesį į buitinės gyvenimo pusės estetiką ir svarbą. Nuodugniame ture po muziejų  sužinojus, kokią galybę istorijų, pikantiškų smulkmenų bei sunkaus triūso slepia kiekvienas eksponatas, sunku  ir vėl žiūrėti į juos taip, kaip anksčiau. Netikėtumai lydi visos ekskursijos metu: ir kas galėtų patikėti, kad būtent didinga skulptūra sukels šypsnį, o mažutis paveiksle skylutę graužęs vabalėlis – nuostabą?

Autorė: Ugnė Palukaitytė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: