Elektro šabi (rež. Hind Meddeb, 2013)

Elektro šabi (rež. Hind Meddeb, 2013)

Muzika, maištas ir neoninės šviesos. Sveiki atvykę į Egiptą, į Elektro šabi sostinę…

electro-chaabi-wedding-780

Dokumentinių filmų režisierė bei laisvai samdoma žurnalistė, Hind Meddeb, siūlo užsukti į bet kurį apleistą Egipto rajoną ir pasiklausyti muzikos. Ši muzika neįprasta, sako daugelis, ši muzika kitaip „kalba“. Tačiau kaip? Elektro šabi (electro chaabi)- tai visiškai naujas muzikos žanras, atsiradęs tuomet, kai šalyje vyko garsusis Arabų pavasaris, o jam pasibaigus žmonės gavo daugiau kalbos laisvės. Laisvė – štai, kas Elektro šabi stiliuje svarbiausia. Ritmuose, kuriuose susijungia elektronika bei repas, ritmuose, kurie priverčia kiekvieną juos girdintį šokti ir skanduoti, mes girdime paprastų žmonių istorijas, į kurias vietinė valdžia paprastai nereaguoja.

Tarsi nešiojama kamera nufilmuoti, „išplaukę“ vaizdai bei naktiniai klubai, skendintys hašišo dūmuose ir neoninėje šviesoje – tai įprasta šių kuriančių jaunuolių aplinka. Tiesa, čia apstu mažamečių, kurie susidomėję klauso savo vyresniųjų „mokytojų“, dainuojančių apie visiems pažįstamo gatvės gyvenimo problemas, politiką ir prarastas vertybes. Stebint pasirodymuose susirinkusią minią, regint, kaip ji vieningai pritaria dainose išsakytoms mintims, retkarčiais galima pamanyti, jog Elektro šabi jiems yra ne tik naujas muzikinis stilius. Galbūt tai naujųjų laikų malda? Malda skirta jauniems maištininkams? „Mums nereikia pinigų, mes norime būti išgirsti ir kalbėti gatvėms“, – teigia vienas jų. Skambėtų banaliai, tačiau išvydus, kaip jie atlieka savo kūrinius, kartais imi ir patiki tuo.

Savotiškomis pauzėmis ir atotrūkiu nuo triukšmingo gatvės gyvenimo tampa apleisti Kairo namai, ant kurių stogų dažnai susirenka atlikėjai. Galbūt paprastai, bet tuo pačiu ir taikliai režisierė sugretina jaunuolių laisvės troškimą, rodydama mums didelį ir neaprėpiamą miesto kraštovaizdį, kurį retkarčiais papildo praskrendantys paukščiai. Čia atėję vaikinai ir toliau dalijasi mintimis apie muziką ir apie tai, kaip ji gali išlaisvinti tautą, o mes tik dar kartą pamąstome – galbūt, ko gero, taip.

Bet kodėl čia minimi vien vyrai? Hind Meddeb nė karto to neklausia ir nesistengia išsiaiškinti. Mes negirdime jokios nuomonės iš moteriškos pusės, nieko panašaus, kas mums atsakytų –  gali jos dainuoti Elektro šabi ar ne? Tokia vyrų ir moterų atskirtis išlieka visame filme, o atsakymą galime susidaryti nebent pažvelgę į vyraujančių dainų kontekstą, kuriame moteris dažnai yra išnaudojama ir yra minima kaip problema…

Šis dokumentinis filmas galėtų atspindėti ir savotišką atlikėjų kelionę iki šlovės ir pripažinimo. Iki tol gatvėse ir apleistuose kvartaluose pasirodydavę vaikinai, po šešių mėnesių tampa populiarūs ir įgyvendina didžią svajonę – patenka į televiziją. Atrodo, dabar jie įtakingi, dabar jie tikrai laisvi. Tik ar pajutus pinigų ir šlovės skonį, dainų turinys tikrai nepakis?

Autorė: Greta Vilkaitė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: