Žalia striukė (rež. Volodymyr Tykhyi, 2013)

Žalia striukė (rež. Volodymyr Tykhyi, 2013)

Birželio 26 – oji. Olia, 14 metų mergaitė, išsitempia savo mažąjį brolį Michą laukan. Saulė begėdiškai spigina į akis, o medžių šešėliai žaidžia ant jų nugarų šiems einant tolyn. Kelioms minutėms nukreipusi dėmesį nuo brolio, Olia nepastebi, kaip jis, dar, rodos, kątik stebėjęs kačiukus, tiesiog nueina.

Treyler-Zelenaya-kofta-2014

Prieš žiūrovo akis – vaikas žalia striuke ir ramybė, kurią su savimi nusineša. „Micha!” – iš pradžių kiek piktas, vėliau – jau nerimo pritvinkęs balsas skrodžia šilto vasaros vidurdienio tylą. Jį keičia baimė, apimanti Oliai bėgant saulėje tirpstančiu stadionu. Micha dingo. Nuojauta tyliai šnabžda – „Ir nebesugrįš“.

Policijos kabinetas. Drebančios mamos rankos. Kaltė į žemę įsmeigtose Olios akyse. Namai, kuriuose kiekvienas daiktas vis dar yra prisigėręs dingusio žmogaus būties. Suvokimas, jog ji turi išlikti stipria – jeigu ne dėl savęs pačios, tai bent dėl mamos, kurios virpančios rankos vis tiesiamos vaistų link. Dar vakar leidusi savo kiek vaikiškoms, šviesioms mintims kilti it pripildytoms helio, šiandien Olia stebi į ją srūvančius švino sunkumo jausmus. Kaltė ir savigrauža veda prie vidinės suirutės, kurios suvaldyti jai nepavyksta. Atsiremti nėra kur – vienintelė jos draugė, kurią žiūrovas išvysta filme, negali suvokti jos būsenos, o tėtis, iš kurio taip tikisi pagalbos, yra per daug užsiėmęs nauja šeima ir atsakomybėmis, kurių dar pats nesuvokia. Tyrimo procesui užsitęsus, Olia pati imasi tiesos paieškų. Ji negali sau atleisti; kaltė, tokia ryški jos pažemiais klaidžiojančiose akyse, yra pakeičiama teisingumo siekiu. Kone desperatiškas vidinės ramybės troškimas ją veda prie keršto, į kurį susitelkusi praranda save. Nurėžtos kasos, šaltas žvilgsnis ir mesti muzikos užsiėmimai – tai, kas anksčiau Oliai buvo taip svarbu – byloja apie vidinę kovą. Olia prieš pasaulį, pasaulis prieš Olią.

Vasaros saulę keičia pilkšvi rudens debesys. Po brolio dingimo – birželio 26 – osios, vienintelės datos, ištariamos filme – laikas tampa abstrakčia sąvoka. Metų laikai keičia vieni kitus, tačiau tai nėra akcentuojama. Pati Olia nebepastebi jo tėkmės – paklausta tiksliai nežino net savaitės dienos. Vienintelis dalykas, laiką siejantis su veikėjais, yra visų suvokiama atvirkštinė jo proporcija su viltimi rasti Michą gyvą.

Filmas kuria jausmą, jungiantį veikėjus ir žiūrovus. Niekas tiesiogiai nepasako, kas nutiko Michai, ar kaip pasibaigs laisvasis Olios kritimas, tačiau visi tai nujaučia. Keli vienas kitam ištariami žodžiai – to pakanka patvirtinti nuojautą, įprasmintą tyloje. Galbūt būtent todėl filmo garso takelis – tai žingsnių ant šalto grindinio, pro šalį pravažiuojančių automobilių ir alsavimo sintezė; organiška kiekvienos dienos muzika, nekurianti jausmų sintetiniu būdu.

Kelionė namo tampa tarsi filmo tęsiniu: jausmas, prisėdęs šalia, nepalieka net išėjus iš kino salės, žingsnių garsai, atsimušantys į tamsoje skendinčių pastatų sienas, primena tuos pačius, dar ką tik girdėtus filme, o mintis, jog žalia striukė – tai ramybės drabužis, kurio Olia nebedėvės, vis kirba galvoje.

Autorė: Rūta Pužaitė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: