Broliai. Paskutinė išpažintis (rež. Victoria Trofimenko, 2013)

Broliai. Paskutinė išpažintis (rež. Victoria Trofimenko, 2013)

Rašytoja atklysta į Ukrainos Karpatų kalnus. Čia ją pasitinka gūdi žiema – ne tik aplinkoje, bet ir dviejų brolių santykiuose – bei istorija, sukanti ratus virš sučiauptų jų dviejų lūpų; istorija, siekianti būti išgirsta paskutį kartą.

Vienas gyvenimas dviems žmonėms: viena moteris, įsiveržusi į jų pasaulius ir taip susaisčiusi jų praeitį, vienas sūnus, sūpuotas abiejų rankose ir viena nelaimė, dėl kurios kaltindami vienas kitą šie tvirtai įsikibo į neapykantą. Jau 40 metų trunkantis alsavimas praeitimi tarp tų pačių sienų, pro kurias į sielą smelkiasi dainos, kadaise tyliai dainuotos Yivgos – moters, kurios vardas, tūkstančius kartų šnabždėtas ir šauktas brolių mintyse, skamba tarsi pačios meilės idėjos personifikacija. 40 metų trunkantis tylėjimas ir nebylus mirties laukimas – ne savosios, o brolio.

Pagaliau nutraukti voratinkliais apaugusį tylos ir tarpusavio neapykantos šydą pasiryžta ji – rašytoja, atvažiavusi į kalnus ir apsigyvenusi pas vieną iš brolių. Kodėl – ir ar iš tiesų – jie nekenčia vienas kito? Ji jaučia, jog nėra vieno konkretaus atsakymo, o tai, ko ji ieško, slepiasi kažkur tarp dviejų gretimų trobelių. Iš pradžių kiek žvarbūs žvilgsniai bei trumpi pašnekesiai virsta ilgais pokalbiais apie praeitį – būtent iš jų, kaip iš daugybės fragmentų, ji dėlioja brolių gyvenimo istoriją. Prisiminimai nukelia į vasaras – dienas, kai medžiuose, įrėminančiuose kalnų papėdėje įsikūrusias trobeles, žaisdavo šiltas vėjas, kai su jais gyveno Yivga ir sūnus – laimingiausias gyvenimo dienas. Šiltomis spalvomis nudažyti praeities vaizdai konfrontuoja su šalčiu dvelkiančia prasmės netekusia dabartimi. Taip kuriama savotiška paralelė tarp to, kas buvo, ir to, kas vyksta. Kuo daugiau vasaros vaizdų išvysta žiūrovas, tuo lengviau suprasti, paaiškinti pačius brolius ir jų veiksmus. Tai tarsi susipažinimo procesas, vykstantis ne tik tarp rašytojos ir brolių, bet ir tarp žiūrovo.

Iš pirmo žvilgsnio filmas gali pasirodyti kaip istorija apie neapykantą – tačiau ar ji iš tiesų įmanoma tarp dviejų žmonių, kuriuos sieja jų pačių kraujas? Galbūt tai labiau pasakojimas apie meilę, netektis ir skausmą, nesąmoningai sukeltą vienas kitam? O gal – apie pyktį, nesugebėjimą atleisti ir suvokti savo kaltę? Vis tik sunku įžvelgti neapykantą ten, kur broliai, patys sau to nepripažindami, negali užmigti nedirstelėję pro langą į šviesas, sklindančias iš trobelės šalimais.

Itin ryški ir reikšminga yra šventojo Kristoforo figūra – būtent ja pradedamas filmas. Tiesa, jo veidas išlieka paslaptimi – tokia pat, kaip tikrasis rašytojos vardas. Kokia iš tiesų yra jos kelionės į šią sustingusio laiko žemę, nepalytėtą civilizacijos, priežastis nėra atskleidžiama. Galbūt tai paties šv. Kristoforo, lydėjusio brolius jų gyvenimo kelyje, dvasia atvedė ją išklausyti paskutinės jų išpažinties? Tam, kad nuplautų jų sielas nuo nuodėmių ir suteiktų ilgai lauktą ramybę.

Tam, kad pagaliau juos išlaisvintų iš praeities bei pykčio, nutildžiusio jų pokalbius 40 vienatvės metų ir galbūt, jeigu tai įmanoma, sujungtų juos amžinybei drauge.

Autorė: Rūta Pužaitė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: