Dienų pilkuma (rež. Ani Simon-Kennedy, 2013)

Dienų pilkuma (rež. Ani Simon-Kennedy, 2013)

Žodžio nebuvo ištarta nė vieno. Tačiau galva prisipildė minčių, asociacijų, nuojautų – nerimastingų, sujauktų, išdraikytų, besiblaškančių. Tokia būsena apima pažiūrėjus, o gal greičiau pajutus, režisierės Ani Simon-Kennedy kūrinį „Dienų pilkuma“.

121390

Ši kino juosta – estetiškai nepriekaištingas reginys. Kiekvienas subtilus, švarus, stilizuotas, kupinas tuštumos ir rimties kadras, atrodo, galėtų puikuotis ant sienos Kauno fotografijos galerijoje. Žiūrovo dėmesio neblaško nereikalingos detalės. Viena iš jų – žodžiai. Tačiau žodžių filme net ir nereikia: prisilietimas, žvilgsnis, mimika pasako kur kas daugiau nei kalba. Juo labiau, kad jausminių atspalvių suteikia paliečianti, filmo stilistiką puikiai atitinkanti, islandų grupės Hjaltalin muzika. Visą, akiai ir ausiai malonią, vienovę papildo santūrūs ir pilni ramybės Islandijos gamtos vaizdai.

Filmo centre – bevardės šeimos gyvenimas ir kukli buitis mažame namelyje (jis stovi, atrodytų, niekur, pasaulio pakrašty). Tai tarsi supaprastintas visuomenės modelis, kuriamas nuošalioje ir izoliuotoje erdvėje. Iš pirmo žvilgsnio rami ir vienoda šeimos kasdienybė susipina su grėsmingais post-apokaliptiniais motyvais: išėjus laukan privalu nosį ir burną pridengti kauke, o rūstūs kariai su ginklais prižiūri, kad visi jas dėvėtų. Tik kokia tų kaukių paskirtis, nuo ko jos apsaugo? Niekas, atrodo, nekvestionuoja sistemos – kiekvienas yra varžtelis, turintis savo vietą ir darantis tai, ką reikia.

Pačios šeimos narius sieja šilti ryšiai. Tėvai rūpinasi atžalomis, jiems suteikdami  tai, kas, jų manymu, geriausia, mokydami to, kas teisinga – kaip būti sistemos dalimi. Štai vieną vakarą tėvas pasisodina sūnų. Su niūria išraiška jis nusivynioja odines vyteles nuo savo rankų ir stipriai apveja jomis berniuko rankas. Berniukas susiraukia iš skausmo. Rytoj raiščių vietoje bus mėlynės. Tačiau tėvas tiki darantis gera – reikia sūnų pripratinti prie skausmo, kurį teks kęsti visą gyvenimą velkant sistemos primestą jungą. Tokių tiesų mokant bei mokantis ir bėga šeimos gyvenimas – dienos susilieja į vieną pilkumą.

Tačiau netikėtai  bevardžio berniuko pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis – jame nelauktai atsiranda paslaptinga mergaitė, apsigaubusi ryškiai raudona skraiste, taip besiskiriančia nuo pilkuose tonuose paskendusios aplinkos. Ji – kitokio pasaulio atspindys, ji – daigas, prasikalęs pro sunkią asfalto uždangą, ji – spalvinga it plaštakė fantazija. Jų susitikimai – tai žaidimai užsimiršus, laukiniai šokiai, tikros laisvės akimirkos. Mergaitės gyvybingos energijos veikiamas, berniukas ima mąstyti: o kas, jei kaukę nusiimtum? Kas, jei pagaliau galėtum ne per kvėpavimo organus dengiantį surūdijusio metalo sluoksnį įkvėpti gryno oro, o kartu su juo ir laisvės? Tačiau už kaukės nedėvėjimą gresia gyvybės atėmimas. Kitaip mąstantys sistemai kelia pavojų ir yra nereikalingi.

Gausus simbolių bei užuominų, pagardintas išskirtiniu garso takeliu ir maloniais akiai vaizdais filmas „Dienų pilkuma” pasakoja apie nerimstančią, negalinčią susitaikyti su suvaržymais, sielą. Tačiau kad šioji pasiektų trokštamą laisvę, reikia drąsos. Pamiršti atsargumą ir rizikuoti. Pilkose ir plikose lyg Islandijos uolos dienose sutikus mergaitę raudona skraiste, išdrįsti su ja pabėgti, nusiplėšti kaukę ir giliai įkvėpti.

Autorė: Ugnė Palukaitytė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: