Žiemos miegas (rež. Nuri Bilge Ceylan, 2014)

Žiemos miegas (rež. Nuri Bilge Ceylan, 2014)

Džiugu, kai pasitaiko proga išvysti garsius ir pasaulyje pripažintus filmus. Vienas tokių, atkeliavusių į Tarptautinį Kauno kino festivalį – režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmas „Žiemos miegas“. 2014 m. Kanuose Auksine palmės šakele apdovanota drama nepalieka abejingų ir įtraukia į mistinį, tačiau kartu ir pažįstamą pasaulį. Daugiau nei tris valandas pasineriame į lėtą ir stingdantį kiną, pasakojantį apie jausmus ir tarpusavio santykius.

Still from Winter Sleep, Nuri Bilge Ceylan's latest Cannes contender

Daugelio Europos kino festivalių mėgstamas turkų režisierius Nuri Bilge Ceylan, kurio paskutinis filmas „Vieną kartą Anatolijoje“ (Bir zamanlar Anadolu’da Once / Upon a Time in Anatolia, 2011) buvo rodytas 2012 m. „Kino pavasaryje“, sugrįžo į Lietuvą pristatydamas vieną rimčiausių ir sėkmingiausių savo kūrinių. Jei tikitės, kad galbūt šį kartą režisierius nesiims tokių opių ir varginančių temų kaip ankstesniuose savo darbuose, labai klystate. Vien pavadinimas „Žiemos miegas“ atvirai nusako filmo temą, kuri analizuoja žmogaus vidinės būsenos stagnaciją, laikotarpį, kai gyvenime nieko nevyksta ir niekas negali būti pakeista.

Tolimame Turkijos krašte, jau ankstesniame režisieriaus filme regėtoje Anatolijoje, gyvena buvęs aktorius Aidinas, po tėvo mirties valdantis atokų ir turistų pamėgtą viešbutį. Šis verslas buvusiam teatralui atrodo neįdomus, todėl visus reikalus jis perduoda savo ištikimam padėjėjui, o pats mintyse kuria svajonių knygos, skirtos Turkijos teatro istorijai, įžangą. Aidinas viešbutyje vienas neužsibūna, filmo pradžioje jį užtinkame besišnekučiuojantį su tarnaite ir kitais viešbučio lankytojais, o vėliau prie jo prisijungia ir žmona Nihal bei sesuo Nekla. Tiesa, pastarųjų santykiai su Aidinu nėra tokie šilti ir malonūs kaip su atvykusiais svečiais, veikiau atitolę ir šalti, skatinantys žiūrovą atidžiau juos stebėti ir analizuoti.

Nihal – dvigubai jaunesnė Aidino žmona, kurios filantropiškus ir neretai altruistiškus bruožus Aidinas pašiepia. Vargu ar galėtume teigti, jog filme stebime vyro ir moters bendrystę, paremtą kokiais nors jausmais arba bent kažkuo, kas išduotų, jog jie vyras ir žmona. Tokie keisti ir tarsi fiktyvūs santykiai neleidžia iki galo suvokti, kas paskatino jauną merginą vesti vyrą, kurį vėliau pati kaltina dėl gyvenimo nesėkmių ir apibūdina kaip „nepakenčiamą, savanaudį ir piktą ciniką“. Bendraudamas su seserimi Aidinas taip pat nevengia pademonstruoti savo didelio ego ir arogancijos. Didžiausi konfliktai tarp jų kyla diskutuojant Aidino straipsnių, publikuojamų vietiniame laikraštyje, temomis. Matome, kaip nuo elementaraus patarimo diskusija ima plėstis ir pereina prie egzistencinių temų, kvestionuojančių nesipriešinimą blogiui, tautos mentaliteto problemų ir didžių planų, kuriuos juostos herojai kažkada įgyvendins. Čia apstu ilgų ir kartais jau girdėtų pokalbių, kuomet kalbama daug, bandoma kažką įrodyti, bet taip nieko ir nesiimama, toliau gyvenama apsigaubus iliuzija. Juk taip patogiau. Akimirkomis šie veikėjų dialogai virsdavo tokie varginantys ir beprasmiai, jog norėdavosi tiesiog dingti iš tamsaus kambario, patiems įsiterpti ir juos nutildyti.

Filmui pasibaigus išvystame titrus, skelbiančius, jog kūrinys yra dedikuotas A. Čechovui. Greičiausiai šie titrai tėra gražus režisieriaus gestas, nes Čechovišką dvasią galime pajusti be jokių ypatingų užuominų. Tiek veiksmo vieta, tiek personažai – tarsi ekranizuoti rašytojo romanai. Aidino viešbutis labai primena „Vyšnių sodo“ dvarą, kuriame lygiai taip pat apsistoja žmonės, postringaujantys apie nieką. Režisierius imdavosi lengviausio būdo ir leisdavo veikėjams išberti visiems pažįstamo rusų klasiko frazes. Veiksmo čia taip pat nesulaukiame, tad įspūdį apie personažus galime susidaryti tik atidžiai klausydami jų pašnekesių. Lėtojo kino mėgėjai džiūgauja, kiti, tuo tarpu, gali įžvelgti daug teatrališkų ir literatūriškų bruožų. Išraiškos priemones, kurias režisierius perteikia kartu su operatoriaus Gökhan Tiryaki pagalba, galime vadinti tikrai estetiškomis ir net fotografiškomis. Kiekvienas statiškas kadras tiksliai apibūdina aktorių vidinius išgyvenimus, o žvelgiant į kiekvieną kadrą atskirai, galėtume įžvelgti net tam tikrų simbolių. Tie, kas nors šiek tiek domisi kino klasika, galėtų pajausti, jog Ceylano kūryboje dominuoja ir paties I. Bergmano bei A. Tarkovskio režisūros bruožai.

 „Žiemos miegas“- itin gerai apgalvota ir profesionaliai sukurta drama, kaip niekad tikroviškai perteikianti žmogaus išgyvenimus ir troškimus. Kaip ir gyvenime – po vilties kupinų pokalbių, kuriuose su kiekviena diena žadama gyventi kitaip, išaušta rytas. Ir vėl viskas išlieka taip, kaip buvo.

Autorė: Greta Vilkaitė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: