Laiškai Maksui (rež. Eric Baudelaire, 2014)

Laiškai Maksui (rež. Eric Baudelaire, 2014)

Aplinkinis pasaulis nutildomas. Tie keli garsai, pasiekiantys žiūrovo ausis, telieka tik kaip jo būties, realumo įrodymas; tarsi draperija natiurmorte, kurio centre – mintys, nutūpusios ant popieriaus lapų, siunčiamos dėl politinių aplinkybių nenuspėjamai vingiuota Paryžius – Suchumis kryptimi.

Letters_to_Max_01_72DPI_1000PX_large

Filmas „Laiškai Maksui“ – tai galimybė leistis į kinematografišką pažintinę kelionę po Abchazijos – valstybės, įstrigusios savo de facto realybėje, egzistuojančios tik 8 šalims pasaulyje (iš kurių 2 – taip pat nėra pripažintos) – sostinę. Prieš žiūrovo akis iškyla laiko monumentais virtę karo liudininkai: tankai, snaudžiantys šalikelėse, pabėgelių apleisti namai, kurių sienos yra virtusios jau kitokios gyvybės formos – augalų – gyvenamąja vieta ir apie orą skrodusius sprogmenis priekaištingai primenantys skylėti pastatai. Tiesa, vienas kitą keičiantys beveik nebylūs vaizdai tarsi patys yra susikoncentravę į jų rėmuose ištariamus žodžius – atsakymus į laiškus. Būtent jie įprasmina tai, kas matoma ekrane.

„Laiškai Maksui“ – itin įdomi dokumentikos žanro variacija, kurios esmė – besivystantis dialogas tarp režisieriaus iš Prancūzijos Eric Boudelaire ir buvusio Abchazijos užsienio reikalų ministro Maxim Gvinjia. Pradžioje kiek nedrąsūs klausimai lėtai išsiplėtoja į samprotavimus apie karą, laiką, šiuolaikines valstybės ir valstybingumo sąvokas. Taip su Maksu labiau susipažįsta ir pats žiūrovas, kurio pasąmonėje diplomato žodžiai galimai formuoja ir visos Abchazijos tautos bruožus.

Ką reiškia gyventi nepripažintoje šalyje, kurios realybė kertasi su viso pasaulio realybėmis? Su kokiomis mintimis šie žmonės atsikelia ir užmiega? „Gyvenu vaizduotėje“ – prisipažįsta Maksas. Be jos gyventi Abchazijoje būtų žymiai sunkiau – įžvelgti šviesią ateitį stebint su karo paliktomis pastatų šukėmis žaidžiančius vaikus ar pastebėti galimybes sukurti naują šalies veidą. Tačiau panašu, kad prie to priprantama – galbūt taip pat, kaip ir prie paties karo. „Išgyvenome ne tam, kad pripažintų ar nepripažintų.“

Nors dūlėjimo veikiami apleisti pastatai mena ką kita, Abchazijos negalima laikyti sustingusio laiko žeme. Kažkur tarp griuvėsių egzistuoja ir kasdienybė, rutina, besitęsiantys žmonių gyvenimai, kuriuose jo tėkmė juntama ir matoma. Laukimo etapas – kiek tikslesnis šiuolaikinės situacijos šalyje apibūdinimas. Laiko sąvoka filme yra itin reikšminga – ypač bandant prakalbinti, išgirsti šalį, kurioje praeitis, ateitis ir dabartis yra taip glaudžiai susijusios.

Pasivaikščiojimas po pelėsiais ir kerpėmis apaugusius aukštus, kadaise didingais buvusius, Abchazijos mūrus ir galimybė pažvelgti į šalį iš vidaus, už ką norisi ištarti ačiū režisieriui. Nestatiška kamera ir tikri laiškai, jungiantys du žmones – filme yra išsaugota dokumentinė realybė, kuri neišgąsdina. Priešingai – kažkur viduje galima pajusti įsižiebiantį norą aplankyti šalį ir išsgirsti jos vaiduoklių pasakas dar kartą. Jau gyvai.

Autorė: Rūta Pužaitė

Advertisements
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: