Pokalbis su Aleksandr Ratiy

Pokalbis su Aleksandr Ratiy

Tarptautinio Kauno kino festivalio nuotrauka

Tarptautinį Kauno kino festivalį aplankė ir menininkas iš Ukrainos Aleksandr Ratiy. Trumpametražis filmas „Sugrįžimai“ sužavėjo festivalio žiūrovus ir privertė kitaip pasižiūrėti į situaciją Donetsko mieste. Po filmo kalbėjomės su režisieriumi.

Filmo istorija dėstoma lyg romane. Yra prologas, dėstymas ir epilogas. Kodėl būtent tokią kompoziciją pasirinkote?

Filmas – tai istorija ir nieko daugiau. Istorija turi būti įdomi ir įtraukianti, o jos trukmė priklauso nuo pasakotojo įgūdžių. Tarkime, susėdate kartu su draugais ir pradedate kalbėtis. Kažkas pradeda pasakoti istoriją apie tai, kaip ryte ėjo nusipirkti pieno. Kiekvienoje kompanijoje yra žmogus, kuris net tokią banaliausią istoriją pasakos taip, kad klausytojai neteks žado. Tokią istoriją galima papasakoti per penkias minutes arba viską apipynus detalėmis ištęsti iki valandos. Viskas priklauso nuo pasakotojo įgūdžių. O filmo padalijimas įvyko atsitiktinai, nes istorija netelpa į dramaturgijos rėmus ir todėl, manau, reikėjo kažkaip žiūrovo dėmesį perjungti nuo vienos istorijos dalies prie kitos.

Istorija autobiografinė. Kaip šis filmas padėjo atskleisti asmeninį identitetą?

Vieta, kurioje gimiau, veikė mano asmenybę. Tai neginčityna. Visi mes turėjome vaikystę, kurioje viskas prasidėjo ir iš kur viskas išsivystė. Vaikystės patirtis labai stipri. Visi turime tam tikrą bagažą, įspūdžius, atsineštus iš jos. Ir kai augame tie įspūdžiai formuoja mus kaip asmenybes. Pavyzdžiui, kaip kvadratiniai arbūzai, kuriuos augina japonai. Arbūzas pasodinamas kvadratinėje dežėje ir augdamas pakeičia savo prigimtinę formą. Filmas ir yra apie tai. Aplinka daro didelę įtaką asmenybės susiformavimui ir tai gerai atskleidžia filmo scena apie gamyklą. Miestas filme taip suprojektuotas, kad iš bet kurios pusės gamykla būtų gerai matoma. Miesto žmonių gyvenimai priklausomi nuo gamyklos ir gamykla formuoja jų būties tėkmę.

Koks gyvenimas Donetske? Žiūrint filmą atrodo, kad jaunas žmogus dūsta tame mieste. Jūs išvažiavote. Manote, išvykti gali tik jauni žmonės, nes vyresnioji karta nemato tikslo?

Ne visi jauni žmonės nori išvažiuoti. Vaikystėje galvojau, kad noriu mokytis universitete. Taip išėjo, kad vėliau aš mokiausi Donetsko universitete techninius mokslus. Turėjau viską, ko man reikia, kad ten įstočiau. Tik po kiek laiko prisiminiau, jog vaikystėje to norėjau. Toje aplinkoje, kurioje augau, niekas nesimokė universitete ir niekas negalėjo man papasakoti apie tai, tą mintį man pakišti. Bėgant laikui tapau režisieriumi. Universitete išmokau struktūrizuoti savo gebėjimus, tačiau neišmokau iš aplinkinio pasaulio semtis informacijos ir pateikti ją ant lapo popieriaus arba filmo lentos – tai atsinešiau iš anksčiau.

Menininkai vienodai jaučią aplinkinį pasaulį. Jie semiasi iš jo kūrybinio peno. Skiriasi tik pajautimo lygis. Viskas priklauso nuo to jausmo lygio ir nuo mokėjimo jį perteikti. Kelio pradžioje aš negalvojau, jog išvažiuosiu. Kam to reikia? Turėjau darbą, gaudavau uždarbį. Kai gyvenime pakyli laiptais aukščiau, apsižvalgai ir supranti: „O Dieve, kaip aš galėjau čia gyventi? Kaip aš galėjau bendrauti su šiais žmonėmis, miegoti su šita mergina ir t.t.?“

Mano motina gyvena Donetske ir aš ją suprantu. Tėvai ten gyveno 30 metų. Jos ryšys su miestu yra daug stipresnis nei mano. Miesto gamykla tapo stipria priežastimi – ji lyg magnetas traukia visus aplink save ir niekada nepaleidžia. Dauguma vyresniųjų nesupranta politinės situacijos ir nori, kad Putinas „išgelbėtų“ juos, bet mano senelė, kuriai dabar 75-eri, viską supranta ir vis tiek ten gyvena. Senesni medžiai turi gilesnes šaknis.

Ar šį filmą galima laikyti duokle Donbaso visuomenei? Visos Ukrainos ar net viso pasaulio visuomenei?

Tai tik istorija, o aš jos pasakotojas. Ne visada žinome, kodėl pasakojame  vieną  ar kitą istoriją. Kai tavyje gimsta istorija, ji prašosi būti išleista. Tada jau kritikai, žurnalistai gali sakyti, kas jų manymu, tai buvo. Mano tikslas – tiesiog papasakoti. Jei jūs to regiono nepažinojote ir pasižiūrėję filmą susidarėte apie jį nuomonę – negatyvią ar pozityvią – tai aš savo darbą atlikau.

Kaip jaučiatės dėl to, jog žiūrovai po filmo peržiūros gali pakeisti savo požiūrį į įvykius Ukrainoje?

Kai žmogus neturi asmeninės patirties, jis nelabai gali suprasti. Tai lyg stebėti ugnį ir ją pažinti nusideginant. Patirtys skirtingos. Viliuosi, kad po filmo žmonės įvykius supras truputį geriau nei prieš tai. Viliuosi, kad filmas bent truputį palies širdį.

Kalbėjosi: Deimantė Lenktytė, Ugnė Česnavičiūtė

Reklama
This entry was posted by Kaunas IFF.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: