I – tai Iranas (rež. Sanaz Azari, 2014)

I – tai Iranas (rež. Sanaz Azari, 2014)

Mokytojas buvo žilas, gražiai pliktelėjusiu skrudintos iranietiškos duonos spalvos pakaušiu. Plaukai šiek tiek garbanojosi, o antakiai priminė erelio. Jis vilkėjo juodo aksomo liemenę ir šviesius mėlynus marškinius. Jis arba šnekėdavo, rašė hieroglifus ant lygaus žalios lentos paviršiaus, arba kreiduota kempine valydavo savo rašliavas. Jis buvo vienintelis filmo veikėjas.

b317149b6fbe2b1a8f3ee6ed5220bf2d-1405420735

Ne, tai sakydama, aš nedarau nusikaltimo – moteris, kurios balsas ir grakštūs pirštai, laikantys geltoną pieštuką, filme beveik nefigūravo; ji tebuvo priežastis kalbėti tam,  gyvenimo negandų patyrusiam, senukui. Ji mokėsi kalbą, tačiau visą istorijos nektarą žiūrovas gauna iš  jau minėto žilaplaukio lūpų.

Turbūt idealiausias epitetas šiam filmui būtų – statiškas. Galima sakyti, filme nieko nevyksta: visada rodoma ta pati šviesi klasė, kurioje Irano gyventoja mokosi persų kalbos. Klasės vaizdas retkarčiais keičiamas vadovėlio puslapiais, tačiau netrukus vėl sugrįžtama prie to paties. Ir tik vėliau, pačioje pabaigoje, keletas dinamiškų šiuolaikinio Irano vaizdų sudrumsčia tą niveliuojantį vienodumą.

Pagrindinis filmo leitmotyvas – besimokamos kalbos žodžiais perteikiama gyvenimo istorija. Žodžiai vadovėliniai – pačios primityviausios frazės, kurias tegali ištarti  naują kalbą besimokančios lūpos, tačiau per tą primityvumą atskleidžiama gili kūrinio mintis, suvokiama skausminga komplikuotos situacijos padėtis, perteikiama Irano kultūra ir gyventojų pažiūros. Viena man įstrigusi frazė, tariama mokinės, vangiai judinančios  liežuvio galiuką: „Duona. Tėtis. Tėtis turi duonos. Tėtis neturi duonos.“ Šis paskutinis sakinys tampa ne tik besimokančios merginos, bet ir visos tautos istorijos atspindžiu. Labai subtiliai ir trapiai per pirmuosius persų kalbos žodžius perteikiama žaizdota, bet gyva, pulsuojanti  iranietiško gyvenimo istorija.

Tą istoriją išgyvenanti, joje figūruojanti moteris, kitaip, nei filme mano žodžiais pakrikštytas „vienintelis veikėjas“, nėra tokia charizmatiška persona, jos gyvenimas, pažymėtas tėvo mirtimi, negalėjimu kalbėti savo gimtąja kalba, klaikiu tuometinės sistemos režimu, pagimdo  joje troškimą išmokti persų  kalbą. Gyvendama Irane ji nemoka kalbėti savo kalba, nemoka skaityti; anot jos pačios, ji yra tarsi „namas be stogo“. Be šio vitališko troškimo, jos gyvenimą galima apibūdinti pačios veikėjos ištartomis poetinėmis frazėmis: „Pirmoji Belgijoje surūkyta cigeretė“,  „Irane išmokau užsirišti batus. Irane užuodžiau specifinį duonos kvapnumą. Gimtojo miesto močiutė ir šilkmedžio uoga jos sode.“ Tiesiog  pavydėtinas patriotizmas, sklindantis iš jos širdies gelmių, patriotizmas, kurio daugiau turi sudėtingos politinės situacijos šalyse gyvenantys žmonės.

Situacija Irane nepavydėtina. Žmonės abejingi, jiems nerūpi, kas vyksta, atrodo, kad visi „išgėrė tabletę ir nuėjo miegoti“. Jiems neberūpi nei naujas prezidentas, nei nauja ateitis. Kokia gali būti ateitis? Tačiau aplinka abejingumu nepasižymi: visas pasaulis stebi Irano žmones ir apie juos galvoja, tačiau tokie vieniši jie dar niekada nesijautė – „atskirties tykuma“ tarsi užgriuvo juos, jų šeimas ir draugus. Situacija šalyje  klaiki, nuo jos kartais pasidaro taip bloga, kad pradedi šaukti, esi toks pavargęs ir nusivylęs, kad rėki; prie tavęs prisijungia ir kiti: po vieną, po du, jūs šaukiate drauge ir pasidaro lengviau. Ateina mintis, kad visa ši situacija greitai baigsis. Ir tada širdis dar  neplyšta.

Kompoziciškai kūrinys cikliškas, spiralinis. Pabaigoje, kaip ir pradžioje, vėl parodoma naktis ir mėnulis, besislepiantis už debesų, simbolizuojantis šviesą, kuri šuo metu užstota gyvenimo negandų. Pasigirsta paskutiniai merginos žodžiai: „Pamatyti žodžių veidus“, kas svarbu ne tik jai pačiai, bet ir visai tautai. Šie žodžiai atskleidžia ir pagrindinę filmo mintį, kad kalba, būdama  tokia kultūriškai svarbi dalis, tokioje šalyje kaip Iranas, yra nepaprastai galinga. Kad kalba gali sukelti revoliuciją.

Autorė: Aušra Bukniutė

Baltas Dievas (rež. Kornél Mundruczó, 2014)

Baltas Dievas (rež. Kornél Mundruczó, 2014)

Vengrų režisieriaus Kornél Mundruczó filmas „Baltas Dievas“ nagrinėja žmogaus ir gyvūno tarpusavio ryšį bei kelia šia tema susijusius probleminius klausimus, į juos neatsako, bet palieka kiekvieno žiūrovo interpretacijai. Filmas, kuris atstovaus savo šalį Oskarų apdovanojimų ceremonijoje, negali palikti nė vieno abejingo. Balto Dievo paieškos prasideda nuo pat pirmųjų filmo kadrų, kai susipažįstame su Lili, labiau už viską mylinčią savo augintinį, iki pat filmo pabaigos, kuri sustabdo laiką ir paliečia savo dvasiškumu.

kiesett-a-feher-isten

Filmas vaizduoja jaunos merginos pastangas apsaugoti savo šunį nuo prieglaudos. Uždaro būdo tėvas, dirbantis gyvūnų skerdykloje, ir jo dukra Lili, turinti visiškai kitokį požiūrį į gyvūnus, atsiduria po vienu stogu. Jų santykius tik dar labiau pablogina šuo, kuris Lili yra ne tik augintinis, bet ir geriausias draugas. Mergaitei atrodo, kad tik jis gali ją suprasti. Tėvas, nepaisydamas dukros priešinimosi ir įkalbinėjimų, paleidžia šunį į laisvę arba, kitaip tariant, palieka beglobį gyvūną gatvėje. Pagrindinė filmo herojė Lili ryžtasi ieškoti savo mylimo augintinio. Prasideda ilga ir sunki kelionė vienas kito link. Atradimų paieškos. Po ilgų paieškų Lili nori nuleisti rankas ir jos moralė tarsi krinta žemyn. Mergaitė pradeda maištauti prieš tvarką – prieš tėvą, kuris tą tvarką simbolizuoja, tačiau ilgainiui abiejų veikėjų požiūris keičiasi.

Išmesto į gatvę šuns drama prasideda būtent nuo tos akimirkos, kai užsidaro mašinos durys. Režisierius žiūrovui rodo, kas atsitinka, kai gyvūnu atsikratoma ir kai jis patenka į gatvę. Įtikinamai sukurta kančios ir sutrikusio gyvūno emocija yra puikiai perduodama žiūrovui per gyvūno akyse atsispindinčius jausmus. Sukuriamas didžiulis kontrastas tarp naminio šuns, kuris priglausdavo nosį šeimininkui besijaučiant blogai, ir šuns, kuris turi išgyventi gatvėje, kiekvieną dieną ieškant maisto ir slepiantis nuo šungaudžių ar agresyvių beglobių šunų. Režisierius, pasirinkęs tokius siužeto vingius, parodo ne tik vieno šuns istoriją, tačiau ir visų kitų paliktų ar į prieglaudas atiduotų šunų jausmus savo buvusiems šeimininkams. Šią mintį tik patvirtina paskutiniai filmo kadrai, kurie grįžta prie Lili ir jos humaniško požiūrio į gyvūnus, kai tik ji sugeba sustabdyti netvarką keliančius gyvūnus. Ji renkasi kovoti prieš smurtą meile ir tai veikia. Šioje dviejų kraštutinumų sandūroje įžvelgiame Dievo egzistavimą. Tas plevenantis baltumas nusėda mūsų sielose ir mes mąstome. Apie filmo veikėjus, apie save ir  savo požiūrį, net apie Dievą, kuris visai čia pat. Mažos mergaitės ir šuns pavidalu sujungiantis visa aplink save.

„Baltas Dievas“ — tai filmas apie meilę, ištikimybę ir humaniškumą. Tai filmas, kuris taikomas ne į tuos, kuriuos grįžusius namo pasitiks žvilgančios akys ir žvitri uodega, bet visiems tiems, kurie nesugebėjo to vertinti.

 Autorė: Deimantė Petrutytė

Žiemos miegas (rež. Nuri Bilge Ceylan, 2014)

Žiemos miegas (rež. Nuri Bilge Ceylan, 2014)

Džiugu, kai pasitaiko proga išvysti garsius ir pasaulyje pripažintus filmus. Vienas tokių, atkeliavusių į Tarptautinį Kauno kino festivalį – režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmas „Žiemos miegas“. 2014 m. Kanuose Auksine palmės šakele apdovanota drama nepalieka abejingų ir įtraukia į mistinį, tačiau kartu ir pažįstamą pasaulį. Daugiau nei tris valandas pasineriame į lėtą ir stingdantį kiną, pasakojantį apie jausmus ir tarpusavio santykius.

Still from Winter Sleep, Nuri Bilge Ceylan's latest Cannes contender

Daugelio Europos kino festivalių mėgstamas turkų režisierius Nuri Bilge Ceylan, kurio paskutinis filmas „Vieną kartą Anatolijoje“ (Bir zamanlar Anadolu’da Once / Upon a Time in Anatolia, 2011) buvo rodytas 2012 m. „Kino pavasaryje“, sugrįžo į Lietuvą pristatydamas vieną rimčiausių ir sėkmingiausių savo kūrinių. Jei tikitės, kad galbūt šį kartą režisierius nesiims tokių opių ir varginančių temų kaip ankstesniuose savo darbuose, labai klystate. Vien pavadinimas „Žiemos miegas“ atvirai nusako filmo temą, kuri analizuoja žmogaus vidinės būsenos stagnaciją, laikotarpį, kai gyvenime nieko nevyksta ir niekas negali būti pakeista.

Tolimame Turkijos krašte, jau ankstesniame režisieriaus filme regėtoje Anatolijoje, gyvena buvęs aktorius Aidinas, po tėvo mirties valdantis atokų ir turistų pamėgtą viešbutį. Šis verslas buvusiam teatralui atrodo neįdomus, todėl visus reikalus jis perduoda savo ištikimam padėjėjui, o pats mintyse kuria svajonių knygos, skirtos Turkijos teatro istorijai, įžangą. Aidinas viešbutyje vienas neužsibūna, filmo pradžioje jį užtinkame besišnekučiuojantį su tarnaite ir kitais viešbučio lankytojais, o vėliau prie jo prisijungia ir žmona Nihal bei sesuo Nekla. Tiesa, pastarųjų santykiai su Aidinu nėra tokie šilti ir malonūs kaip su atvykusiais svečiais, veikiau atitolę ir šalti, skatinantys žiūrovą atidžiau juos stebėti ir analizuoti.

Nihal – dvigubai jaunesnė Aidino žmona, kurios filantropiškus ir neretai altruistiškus bruožus Aidinas pašiepia. Vargu ar galėtume teigti, jog filme stebime vyro ir moters bendrystę, paremtą kokiais nors jausmais arba bent kažkuo, kas išduotų, jog jie vyras ir žmona. Tokie keisti ir tarsi fiktyvūs santykiai neleidžia iki galo suvokti, kas paskatino jauną merginą vesti vyrą, kurį vėliau pati kaltina dėl gyvenimo nesėkmių ir apibūdina kaip „nepakenčiamą, savanaudį ir piktą ciniką“. Bendraudamas su seserimi Aidinas taip pat nevengia pademonstruoti savo didelio ego ir arogancijos. Didžiausi konfliktai tarp jų kyla diskutuojant Aidino straipsnių, publikuojamų vietiniame laikraštyje, temomis. Matome, kaip nuo elementaraus patarimo diskusija ima plėstis ir pereina prie egzistencinių temų, kvestionuojančių nesipriešinimą blogiui, tautos mentaliteto problemų ir didžių planų, kuriuos juostos herojai kažkada įgyvendins. Čia apstu ilgų ir kartais jau girdėtų pokalbių, kuomet kalbama daug, bandoma kažką įrodyti, bet taip nieko ir nesiimama, toliau gyvenama apsigaubus iliuzija. Juk taip patogiau. Akimirkomis šie veikėjų dialogai virsdavo tokie varginantys ir beprasmiai, jog norėdavosi tiesiog dingti iš tamsaus kambario, patiems įsiterpti ir juos nutildyti.

Filmui pasibaigus išvystame titrus, skelbiančius, jog kūrinys yra dedikuotas A. Čechovui. Greičiausiai šie titrai tėra gražus režisieriaus gestas, nes Čechovišką dvasią galime pajusti be jokių ypatingų užuominų. Tiek veiksmo vieta, tiek personažai – tarsi ekranizuoti rašytojo romanai. Aidino viešbutis labai primena „Vyšnių sodo“ dvarą, kuriame lygiai taip pat apsistoja žmonės, postringaujantys apie nieką. Režisierius imdavosi lengviausio būdo ir leisdavo veikėjams išberti visiems pažįstamo rusų klasiko frazes. Veiksmo čia taip pat nesulaukiame, tad įspūdį apie personažus galime susidaryti tik atidžiai klausydami jų pašnekesių. Lėtojo kino mėgėjai džiūgauja, kiti, tuo tarpu, gali įžvelgti daug teatrališkų ir literatūriškų bruožų. Išraiškos priemones, kurias režisierius perteikia kartu su operatoriaus Gökhan Tiryaki pagalba, galime vadinti tikrai estetiškomis ir net fotografiškomis. Kiekvienas statiškas kadras tiksliai apibūdina aktorių vidinius išgyvenimus, o žvelgiant į kiekvieną kadrą atskirai, galėtume įžvelgti net tam tikrų simbolių. Tie, kas nors šiek tiek domisi kino klasika, galėtų pajausti, jog Ceylano kūryboje dominuoja ir paties I. Bergmano bei A. Tarkovskio režisūros bruožai.

 „Žiemos miegas“- itin gerai apgalvota ir profesionaliai sukurta drama, kaip niekad tikroviškai perteikianti žmogaus išgyvenimus ir troškimus. Kaip ir gyvenime – po vilties kupinų pokalbių, kuriuose su kiekviena diena žadama gyventi kitaip, išaušta rytas. Ir vėl viskas išlieka taip, kaip buvo.

Autorė: Greta Vilkaitė

Žiemos miegas (rež. Nuri Bilge Ceylan, 2014)

Žiemos miegas (rež. Nuri Bilge Ceylan, 2014)

Turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmas „Žiemos miegas“ 2014 m. Kanų kino festivalyje laimėjo Palmės šakelę ir atstovauja savo šalį būsimuose Oskarų apdovanojimuose. Nors filmas ir trunka kiek ilgiau nei žiūrovas yra įpratęs, tačiau laikas nuo pirmųjų kadrų iki kino salėje uždegamų šviesų yra nejaučiamas, o filmo sukurtas įspūdis – nepamirštamas. Filmas parodo ne tik kasdieniškos turkų kultūros bruožus, bet ir šalies gyventojų bendravimo įpročius. 

winter-sleep-movie

Unikalų kraštovaizdį turinčioje Kapadosijoje, kuri traukia turistus savo gamta, plėtojasi vietinio viešbučio savininko Aidino gyvenimo drama. Joje dalyvauja visi jį supantys žmonės. Vaizduojamų žmonių tarpusavio santykiai pirmiausia krinta į akis. Režisieriaus žvilgsnis seka Aidino žmonos, sesers ir vaiko bendravimo manieras, tačiau šiame filme svarbiausia ne tai. Svarbiausias išlieka pats Aidinas, kuris dėl malonumo ar populiarumo rašo straipsnius įvairiems leidiniams. Ne kartą šio užsiėmimo tema kėlė diskusijas tarp pagrindinio veikėjo ir jo sesers. Per šiuos rimtus, kartais net aršokus pokalbius aiškėja brolio ir sesers tarpusavio santykiai, jų nuomonės apie vienas kitą ir paties Aidino praeities istorija. Filmo metu tvyranti nuojauta, kad pagrindinis veikėjas būdamas žinomas ir gerbiamas, vis tik nėra mėgstamas, vėliau yra tik patvirtinama.

Filmas nuo pat pirmųjų kadrų pateikia žiūrovui nuostabią, tačiau niūrią aplinką, kuri kelia tuštumos įspūdį ir yra tik sustiprinama pianino melodijos garsų. Atėjus žiemos sezonui, šalyje sumažėjus įvairiataučių turistų kiekiui, vietiniai gyventojai lieka akistatoje vieni su kitais. Tai leidžia pajusti kiekvieno charakterio emocijas, pastebėti ar išgirsti net ir nereikšmingas detales. Šie gyvi ir emocionalūs pokalbiai tarp veikėjų leidžia pažvelgti į jų vidinius pasaulius, į jų vertybes. Narstant kiekvieno asmens istoriją ir jos formavimosi kontekstą neigiama tuštumos ir susvetimėjimo nuotaika tik stiprėja.

Kiek neįprasta neįgudusiam žiūrovui filmo trukmė pasiteisina ir neprailgsta, netgi leidžia žiūrovui įsitraukti į kiekvieno veikėjo išgyvenimus, kurie atskleidžiami per dialogus. Palengva perteikiami charakterių gyvenimai, jų problemos ir vidiniai konfliktai. „Žiemos miegas“ kalba apie susvetimėjimą, tuštumą, atskyrimą. Filmas koncentruojasi į tai, kas vyksta atokios gyvenvietės tarpusavio žmonių santykiuose, iškeliant į priekį pagrindinio veikėjo santykį su kitais.

Autorė: Deimantė Petrutytė

Susitikimas (rež. Anna Odell, 2013)

Susitikimas (rež. Anna Odell, 2013)

8-tojo Tarptautinio Kauno kino festivalio atidarymo filmu tapęs, režisierės Annos Odell „Susitikimas“ įrodė, jog ne visos šventės bei susibūrimai turi prasidėti gera nuotaika. O ir jų pabaiga gali būti visai ne tokia, kokią galėtume įsivaizduoti.

venice_the_reunion_h_2013

Vos tik prasidėjus filmui nesunkiai galime suvokti, kur režisierė Anna Odell mus pasikvietė. Dideliame svečių būryje bei šventiškame sambrūzdyje mes stebime klasės draugų susitikimą po 20-ties metų. Jaučiamės tarsi patys sėdėtume užstalėje ir žvelgdami į atvykusius bendraklasius nekantriai laukiame tolesnių siužeto vingių. Visai netrukus viena iš atvykusiųjų nutraukia tvyrojusį šurmulį ir pagaliau atkreipia visų dėmesį pradėdama kalbą. Ši kalba kitokia. Joje nesigirdi šiltų sveikinimų bei sentimentalių žodžių. Priešingai, pagrindinė veikėja Anna Odell (taip, režisierė vaidina save pačią) pasidalina ne itin maloniais prisiminimais apie laikus, kuomet patyrė patyčias. Kalbėdama apie tai Anna nesiekia pasirodyti auka ar graudžiai paverkšlenti prieš buvusius skriaudėjus. Dabar ji ta, kuri puola, ta, kuri gali įskaudinti. Žinoma, tokią „svetingą“ kalbą lydi staigi susirinkusiųjų konfrontacija ir nepasitenkinimas, dėl ko situacija tampa nevaldoma.

Įsisiautėjusio konflikto metu galima prisiminti Tomo Vitenbergo filmą „Šventė“ (1998), sukurtą Dogma 95 stiliumi ir sulaukusį pripažinimo Tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Kaip ir „Susitikime“, „Šventėje“ siaubingi įvykiai kyla būtent dėl provokuojančio tosto, po kurio lėtai atsiskleidžia veikėjų paslaptys, silpnybės ir nusikaltimai, ilgai buvę slapstomi idealios šeimos etikete. Tačiau, kai susitaikome su mintimi, jog pamatysime dar vieną nuobodžią dramą, paaiškėja, jog viskas, ką matėme tėra fikcija. Anna Odell originaliai apgauna žiūrovą ir leidžia suprasti, jog susitikimas – tik savotiškas pamąstymas, kas būtų, jeigu būtų. „Žinojau, jog artimiausiu metu turėtų įvykti klasės susitikimas, tačiau kada tiksliai – ne. Visgi, pradėjau rašyti kalbą, kurią norėjau perskaityti. Besiruošiant kalbai sužinojau, jog susitikimas jau įvyko, o aš nebuvau pakviesta. Štai kaip gimė idėja sukurti šį filmą“, – teigė menininkė. Tenka pripažinti, jog tokia dokumentiškumo bei vaidybos samplaika kine tampa gan naujovišku sprendimu, iš naujo sužadinančiu susidomėjimą ir laužančiu iki šiol nusistovėjusius režisūrinius standartus.

Greitai vystosi ir antroji filmo dalis, kurią galima būtų pavadinti analize ar eksperimentu. Matome, kaip režisierės bendraklasius įkūnijantys aktoriai vienas po kito kviečiami peržiūrėti pirmojoje dalyje matytą A. Odell apsilankymą susitikime. Be abejo, filmą sutinka pasižiūrėti tik keletas, o likusieji bando to išvengti, atsisako pasimatyti. Šioje konfrontacijose stipriai atsiskleidžia negiami veikėjų bruožai ir reakcijos stojus akis į akį su ilgai ignoruota problema. Ir tokioje, ganėtinai kompromituojančioje, situacijoje daugeliui tepavyksta arba mandagiai atsiprašyti arba leptelti: „Juk buvome tik vaikai…“ Klausydama kitų pasiteisinimų režisierė skatina pasvarstyti – o ką mes pasakytume patys?

Reikia pastebėti, jog viso filmo metu, kalbėdama apie klasėje vyravusią hierarchiją, režisierė iškelia ir abejingumo, ignoravimo problemą. Tiek sukurtoje klasės draugų susitikimo versijoje, tiek veikėjams susidūrus realybėje, jaučiame kaip priešindamiesi tikriems jausmams, buvę skriaudėjai į problemą žiūri nerimtai, šiek tiek ironiškai ir net nesistengdami išklausyti. Tačiau režisierė nenusileidžia ir stengiasi atkreipti dėmesį į dalykus, kurie paprastai nutylimi.

2009 m. Anna Odell išgarsėjo ir susilaukė visuomenės kontraversijos, pristatydama savo baigiamąjį darbą – „Nežinoma moteris 2009-349701“ (“Uknown, woman 2009-349701“). Savotiškame socialiniame eksperimente, menininkė apsimetė nesveiko proto moterimi, besiruošiančia nušokti nuo Stokholmo tilto. Skatindama žmones atidžiau pažvelgti realybei į akis ir nebūti abejingiems, panašias idėjas režisierė bando perteikti ir „Susitikime“.

Autorė: Greta Vilkaitė